Vėl ilsimės...

Po dviejų dienų laipiojimo ant katedrų Tomelis ir Šarukas aukštyn lipti atsisakė. Vakar (pirmadienį, gegužės 25d.) jie ilsėjosi.

Donato ir manęs pilnatvė dar nebuvo aplankiusi, tad mes, kaip neramios sielos, ieškojom ką čia dar pralipus. Kas ieško tas randa. Radom ir mes... Labai ilgo maršruto nenorėjom, todėl pasirinkom, lengvai prieinamą, kaip visada, labai populiarų ir žinoma - vieną iš gražiausių maršrutų visame slėnyje: Central pillar of Frenzy. Jis yra ant mūsų jau pamėgtos Middle Cathedral Rock, tik šįkart neveda į pačią jos viršūnę. Penkias virves pralipus jis staiga baigiasi ant nedidelės lentynėlės viduryje sienos. Iš ten nusileisti įmanoma tik virvėmis.

Lipti pradėjom tik po pietų. Viskas pagal planą - po pietų maršrutas pasislepia šešėlyje ir nereikia kepintis ant saulės, kuri čia tikrai karšta. Jokios knygos mums nesakė, kad startuoti teks nuo sniego. Kažkokiu neiaiškiu būdu slėnyje, kuriame oras dienom įkaista iki 25 laipsnių celsijaus, tiesiai po Vidurinės katedros uolos siena dar išliko didelė lavinų suspausto sniego krūva, kuri atitirpusi palei sieną sudarė didelį ir baisų plyšį ("rankliuftą"). Su laipiojimo bateliais ant sniego jautėmės nelabai stabiliai, dar nestabiliau pasijutom snieguotais batais atsistoję ant nugludintos uolos. Taip balansuodami ant praslydimo ribos ir pradejom lipti pirmąją Frenzio virvę (kategorija 5.9) . Pirmoji virvė iš manęs išspaudė visas jėgas. Lipau dideliu persikreipusiu plyšiu, kuris kartu su siena sudarė šiokį tokį vidinį kampą. Tam kampe aš ir prisirpau...

Neatsimenu kada dar taip džiaugiausi pagaliau pasiekęs stotį ir įsisegęs savisaugą. Gerai, kad tame plyšyje bent jau buvo galima pasidaryti puikią saugą. Gerą valandą prašalęs ir mane prasaugojęs Donatas tirpstančio sniego vandens primirkusiais laipiojimo bateliais net su viršutine sauga tame plyšyje nesijautė stabiliai. Užtat antroji 5.9 virvė Donatui pasirodė geriausia kada nors jo gyvenime su apatine sauga lipta virvė. Lipti vertikaliu šiek tiek vingiuojančiu plyšiuku išties įdomu. Plyšys toks, kad visada surasi vietą, kurioje gali užstrigdinti kurį nors piršto sąnarį. Kartais pirštukai taip puikiai įstringa, kad net ištraukti sunku... Trečiąją virvę pirmam pralipinėti vėl teko man, pagal aprašymą ji inėra sunkiausia 5.8, bet šlykščiausia. Jos viduryje kažkoks nedidelis neigiamas stogelis (schemoje pažymėtas tik 5.7 sudėtingumo), o už jo prasideda kažkoks per platus plyšys. Stogelis man pasirodė gerokai sunkesnis nei 5.7, bet bent jau dėl nepatogiai plataus plyšio schema nemelavo. Ropodamas juo į viršų išbandžiau visus laipiojimo vadovėliuose matytus strigdinimosi plyšyje būdus. Čia tiko ir kumštis, ir alkūnė, ir persukta pėda. Netiko tik visi, išskyrus du, frendai. Plyšys tokio pločio, kad nieko kito išskyrus du dižiausius frendus saugai organizuoti jame nepanaudosi. Po šitos virvės su Donatu susitariau, kad likusias dvi pirmas lips jis. Man lyderiauti jau užteko. Ketvirtoji virvė Donatui didelių sunkumų nesukėlė, bet penktojoje neaišku kodėl jis labai netikėtai sugebėjo prakristi. Gerai, kad buvo ką tik pasidaręs saugos tašką, o dar geriau, kad tas taškas jį išlaikė ir jis visai nenukentėjo.

Neįprastoji maršruto dalis buvo nusileidimas, keista diulferiuoti visas penkias ką tik praliptas virves. Šiaip ar taip mums Frenzio pilioriu labai patiko ir jautėmės labai puikiai nusilaipioję. Šiandien (antradienį, gegužės 26d.) jau niekas nelaipioja. Visi bandom atsiaugint pirštų odą. Kaupiamės rytdienos El Capitan'o šturmui. Visa kompanija išskyrus mane išvažiavo kažkokio sūraus ežero apžiūrėt, o aš nenorėdamas pusę dienos kaitintis mašinoej likau slėnyje. Rytoj mūsų laukia East buttress ant El Capitan.

Juras 2009.05.26