Dar dvi dienas palaipiojus...

Dar dvi dienas nuo aušros iki sutemų pralaipioję, jau užsimanėm poilsio dienos. Bet pirma ne apie poilsį, o apie lipimą...

Lipom kiek tik galėjom. Užvakar (trečiadienį, gegužės 20 d.) grįžom prie tos pačios uolos kaip ir pirma dieną. Pasirodo ji vadinasi mėšlo krūvos ketera (Donatas iš pat pradžių mums to nesakė). Tai vat tokia ketera ir lipom dar viena maršrutą. Jis vadinasi Nutcracker 5.9, jei pabandytume išverst, gautųsi kažkoks spragtukas, o gal riešutų nulaužėjas, nors greičiausiai zakladkių laužytojas... Zakladkių nesulaužėm, savęs irgi, maršrutas labai patiko visas vientisas, gražus, tolygus plyšys su pora karnizu. Tiesa ant maršruto patekom į kamštį, tai teko laikas nuo laiko pastoviniuot... Dėl prastovų ir ilgų pietų iš planų išbraukėm trečiąjį dienos maršrutą, bet antrojo neatsisakėm.

Ėjom ant Five open books uolos lipti dar po viena neilgą, bet gražų maršrutą: Donatas ir Šarukas lipo Commitment 5.9, o Juras ir Tomelis Caverns 5.8. Nusileisti nuo maršrutų suspėjom dar visiškai nesutemus, bet pakeliui į kempingą sutemos visiškai mišką apgaubė ir per jį eiti pasirodė baisiau nei ant sienos kaboti. Prieinant prie maršruto matėm kaip minia reindžerių ir šiaip žioplių vaikė 3 pasimetusias meškas, bijojom, kad jos dabar nesugalvotu atsikeršyti...

Sekančią dieną (ketvirtadieni, gegužės 21 d.) pasidarėm maratoną. Ėjom lipti į vieną fotogeniškiausių ir aukščiausiai virš jūros lygio iškylančių rajono uolų - Half Dome, Snakes dikes 5.7maršrutu. Taisyklingas puskupolio formos uolos masyvas nuo mūsų stovyklavietės nutolęs virš 10 km iki jo privažiuot neįmanoma, teko nueiti. Atsižvelgiant į tai, kad nuo uolos nulipti ir pareiti atgal reikia per priešingą kalno pusę, tai grįžtant sukorėm dar 15 km. Per dieną suvaikščiojom apie 25 km, pakilom ir nusileidom 1500 m, pralipom 8 virves - žodžiu neblogai nusikalėm. Bet visas šitas žygis to vargo vertas.

Visą dieną akis džiugino nepakartojami vaizdai, praėjom pro 2 dideliausius krioklius, pamatėm tokių miškelių ir pievelių apie kurias galim tik svajoti, o maršruto įspūdingumas... Visas maršrutas ant labai atviros ir lygios uolos. Lipti teįmanoma kažkokia senovine milžiniška gyvate šliuže (Snakes Dike), kuri iš nupoliruoto kupolo šlaito išsišoka patogiais įsikibti nelygumais. Visa bėda, kad ant tos šliužės visiškai nėra kur įsikišti savo saugos taškų, o įkalti taškai tik kas 20 m. Lipom praktiškai be saugos - gerai, kad maršrutas lengvas. Tiesa pirmosios virves siek tiek sunkesnės, bet ir sauga ten normalesnė. Tai Juras dar ant pirmosios virvės sugebėjo su apatine sauga lipdamas prakristi, bet viskas baigėsi be jokių pasekmių. Ačiū Šarukui kuris jį saugojo.

Po tokio maratono pasiėmėm išeiginę. Šiandien važiavom apžiūrėti parko įžymybių, prisižiurėjom nuostabiu vaizdų, milžiniškų krioklių, o visą dieną karūnavo milžiniškos tūkstantmetės sekvojos. Kaip tie medžiai tokie dideli užauga?

Puikiai pailsėjom, rytoj vėl smarkiai lipsim.