 |
Šiauriausios vietos žygelis
Indrės Danieliūtės pasakojimas: Talpiai susikrovę kuprines, susipakavę dviračius, automobiliu patraukėme Biržų link. Pasiekę Biržus papietavome gražioje vietelėje prie ežero. Pasisotinę, užsimetę kuprines ant dviračių pradėjome žygį. Pasigrožėjome šiuo žaliu miestu ir toliau artėjome savo tikslo, šiauriausio Lietuvos taško, link. Sužavėjo besikeičianti gamta, jautėsi, kad keliavome šiaurės link, kadangi medžiai atrodė daug margesni ir labiau pasipuošę rudeniškomis spalvomis, nei Vilniuje. Ilgai neklaidžioję apaugusiais miško takeliais pasiekėme šalčiausią Lietuvos, mažiausiai piečiausią Latvijos tašką. Kiek pasidžiaugę, pastriksėję prie šiauriausią tašką rodančio stulpo, ieškojome vietos stovyklai. Vakare makaronų košė, mėtų arbata ir pasibuvimas prie rūkstančio laužo... Laužui užgęsus visi sumigome. Kitą dieną aplankėme keletą atodangų, pasigrožėjome „karvės uola“, ir atgal į Vilnių... Sapno pasakojimas: Seniai jau rūpėjo aplankyti šiauriausią Lietuvos vietą ir Biržų kraštą, garsėjantį alaus gamybos tradicijomis, vis tebesiformuojančiu reljefu (vandeniui plaunant gipso klodus susidaro smegduobės). Tai vieną rudenišką savaitgalį, kaip tik lygiadienį, galų gale buvo prisiruošta. Žinoma, savaitgalio mažai, tačiau ir per tokį trumpą laiką sugebėjome šį bei tą aplankyti. Į Biržus nuvykome automobiliais. Labai anksti keltis nenorėjome, išvažiavome apie devynias, Biržuose buvome apie dvyliktą valandą. Apžiūrėjome Biržų pilį, vadinamą tvirtove. Pavažiavome palei ežerą, pravažiavome ilgiausiu tiltu per ežerą- 525m ilgio. Nuo tilto atsiveria gražūs vaizdai į ežerą. Už tilto dvaras. Šiaip Biržai paliko visai gerą įspūdį jaukaus ir tvarkingo miestuko. Toliau važiavome į rytus per Parovėją į Biržų giria. Pastaroji smarkiai melioruota ir išraizgyta geros būklės keliukų tinklu. "Briedžio" leidyklos šiaurės rytų Aukštaitijos žemėlapyje pažymėtas tik kas antras keliukas, nors neblogo žvyrkelio lygio. Taip ir buvome patekę į aklavietę kartą, teko apsigręžti atgal. Vėliau išvažiavome į geros būklės žvyrkelį prie pat sienos su Latvija. Malonu buvo važinėti, automobilių beveik nesutikome, tik porą traktorių. Ramios ten vietos. Pakeliui buvo Dauguviečio gimtinė, kur dabar žmonės užsiima kaimo turizmu. Namai prie pat Nemunėlio upės, kuria eina siena su Latvija. Vytas juokais klausė šeimininko ar svečiai nesupainioja upės kranto po pirties nusimaudę upėje. Tolesnis maršrutas į šiaurę ir vis palei sieną. Pravažiavome dar porą mažų kaimelių, beliko tik sunkiai važiuojamas miško keliukas. Vietiniai sakė, kad iki šiauriausios vietos niekaip neprivažiuosime, bet mes skaičiavome upės vingius ir sėkmingai važiavome. Na štai ir šiauriausia Lietuvos vieta. Tą vietą žymi medinis stulpas, pastatytas Biržų turistų 1994 metais. Tikrasis šiauriausias taškas yra Nemunėlio viduryje, jo koordinatės yra: 56° 27' 01,5" ŠP 24° 53' 07,1" RI šiauriausias sausasis taškas yra: 56° 27' 01,0" ŠP 24° 53' 07,1" RI Nakvynei įsikūrėme vos piečiau ant upės skardžio šalia sieną žyminčio stulpo. Iš ryto dar išsimaudėme Nemunėlyje. Dugnas dolomitinis, nelabai patogu vaikščioti, bet vanduo gaivinantis. Sekmadienį apvažiavome visą Nemunėlio kilpą. Keliukas toks vamzdiecinis buvo, per brūzgynus ir pasienio stulpus, pasitaikė ir status pakilimas, kur vieną dviratį reikėjo viltį į viršų dviems žmonėms, nes kitaip kojos praslysdavo. Tikriausiai ten tik pasieniečiai kažkokiom transporto priemonėm pravažiavo kai pasienio stupus statė. Bet įveikėme tą keliuką. Radome buvusios sodybos liekanas ir pavalgėme šiauriausios Lietuvos obelies obuolių. Išvažiavome prie kažkokios ūkininko sodybos, išgąsdinome bjaurų didelį šunį, kuris nesitikėjo, kad kas nors iš miško pusės pasirodys. Kuriam laikui nutolę vėl priartėjome prie Nemunėlio upės, ir vos kelias labiausiai priartėjo prie upės pasimatė dolomitinė atodanga. Lyg ir Tabokinės vardu vadinama, nors kur buvo rodyklė link Tabokinės atodangos, tai tiesiog nuvedė link brastos per Nemunėlį, žinoma, galima pagrįžti palei Nemunėlį prieš srovę ir apžiūrėti atodangą. Pastaroji visai įspūdinga, kokių keturių metrų aukščio, viršuje augančio beržo kamieno apačia jau ore, laikosi tik ant šaknų. Kiek pavažiavus toliau apžiūrėjome dar vieną dolomitinę atodangą pakrantėje - Muoriškių atodangą, pastarąją žymi nuoroda. Toliau Nemunėlio Radviliškis. Mažas kaimelis prie pat sienos kuriame yra dvi bažnyčios, viena visai šalia ant sienos upės pakrantėje. Toliau aplankėme knygnešio Bielinio kapą, o prie Bielinio ąžuolo pietavome. Bielinio ąžuolas auga lauke šalia miškelio, yra paminklinis akmuo, aptvertas metaline grandine, tikriausiai, kad kokie traktorininkai nekliudytų.Po to dar spėjome aplankyti Butautų dvarą. Visiškai apleistas atrodo, ant parko keliuko guli nulūžusios medžių šakos, tačiau dalyje dvaro įsikūrusi Butautų dvaro alaus darykla. deja, savaitgalį nedirbo, tai likome neparagavę to alaus. Toliau jau asfaltuotu keliuku nuskuodėme link Karvės olos, pakeliui apžiūrėjome Geologų smegduobę. Čia to krašto ypatybė, reljefas vis dar formuojasi, nes vanduo plauna gipso klodus. Baigėme žygį prie Karvės olos. Ta ta ola yra įgriuvoje, o vieta tai ne vien ta ola, o daug smegduobių, visas parkelis. Štai ką rašo speleologai apie Karvės olą: http://www.speleo.lt/index.php?id=91 Visai patiko tas kraštas, daug nematytų objektų dar liko, reikės dar kada nuvažiuoti. O ir likusias tolimiausias Lietuvos vietas visai įdomu būtų aplankyti. Kažkas nepatingėjo jas aprašyti šiek tiek: http://www.angelfire.com/blues/riba/index3.html Nuorodos: |