Kalnų žygio ypatumai

2010.02.10

Gintarės Žalkauskaitės straipsnis, išspausdintas žurnale "Kelionės ir pramogos" 2009 metų lapkričio numeryje


Kalnų žygio ypatumai

Gintarė Žalkauskaitė

 

 

Grįždama iš kalnų žygio Tian Šanyje parvežiau pacukruotų riešutų bendradarbėms pavaišinti. Riešutai joms patiko, ir įniko jos manęs klausinėti apie kalnų žygio ritualus, tradicijas, džiaugsmus ir nepriteklius. Lai atsiskleidžia ir jums žygio buitis ir kasdienybė. Lai stoja prieš akis kuprinės prispaustas į pusnį iki kelių įsmigęs žygeivis sniegynais apkibusio kalno šlaite. Kur bus jo namai šį vakarą, kokios mintys sukasi jo galvoje ir kokie sapnai aplankys jį naktį? Tuojau sužinosite...

 

Apie ritualą prieš lipant į lėktuvą viską apsirengti ir dešras susikišti į kišenes.

 

Viena bendradarbė matė Rygos oro uoste į lėktuvą besiruošiančius turistus. Sako, viską aplinkui ant žemės buvo išsidėlioję, tampė kuprines sverti ir vienas su kitu po kilogramą dalinosi svorį. O paskui kaip pradėjo rengtis visus drabužius vieną ant kito... „Vilniaus universitetas“ ant kažkieno marškinių buvo parašyta, tai, sako, matyt, taviškiai...

Gal ir maniškiai. Apsirengimo ritualo laikosi visi turistai-alpinistai, kuriems reikia sunkias kuprines skraidinti lėktuvu. Kuprinės svoris taikosi viršyti leistiną, už viršsvorį mokėti nesinori, tai ir bando kiekvienas bagažo svorį sumažinti padidindamas savąjį: susirengia, ką tik gali apsirengti, susikiša į kišenes, kas ten telpa, dar ir šalmą užsideda... Ir eina į lėktuvą.

 

Kas sugrūsta į kuprinę ir kiek paneša kalnų turistas?

 

Į laukinius kalnus, kur niekas negyvena, nei mobilaus telefono ryšio nėra, iškeliaujama trims ar keturioms savaitėms, ir kalnų turistai, vaizdžiai tariant, su savimi nešasi visus namus: kuprinėse telpa ir miegamasis, ir virtuvė, ir visos maisto atsargos, ir drabužių spinta, ir stogas nuo lietaus, ir dar krūva alpinistinės įrangos. Daiktų yra tiek, kad sustojus ant plyno ledyno būtų galima įsikurti stovyklą, išsivirti valgyti ir šiltai išsimiegoti. Nakvynės vietai tėra du reikalavimai: kad būtų kiek galima lygesnė aikštelė ir pasiekiamas vanduo. Asmeniniams daiktams kuprinėje beveik nelieka vietos ir neštis knygą paskaityti ar kremą rankoms pasitepti yra prabanga. Žygio pradžioje vyrų kuprinės sveria apie 30 kg. Su jomis reikia ropštis stačiais šlaitais į tuos aukščius, kur praretėjęs oras pasiklysta plaučiuose.

 

Kiek ir ką kalnų turistai valgo ant ledyno krašto prisėdę?

 

Yra nemažai bendro tarp kalnų turistų ir besilaikančių dietos. Pirmiesiems sublogti yra lengviau, nes daugiau maisto, nei numatyta, tiesiog nėra: nepasiimsi iš šaldytuvo, nesubėgiosi į parduotuvę ir net miške ar upėje nesusirasi. Įprasta kalnų žygio dieta: 600-650 gr. maisto žmogui dienai. Čia įskaičiuojamos dar neišvirtos kruopos, savadarbis mėsos ir lašinių troškinys, dešros, sūriai, džiovinta duona, arbatžolės, cukrus, sausainiai, šokoladas, citrinos, svogūnai... Kai reikia neštis visą maistą, valgyti tenka nedaug ir viskas griežtai normuojama. Riešutai, pavyzdžiui, dalinant skaičiuojami vienetais: po 10 riešutų kiekvienam ir viskas. Tai yra tikras išbandymas įpratusiems prie gausaus vartojimo: kaip užsimanęs dar kelių riešutų negaliu iš niekur jų gauti?! Kodėl prie arbatos yra tik pustrečio sausainio ir ta puselė taip niekingai atrodo? Vienas mano bendražygis šių nepriteklių sukrėstas net susapnavo giminės balių: keli kambariai ir visur gausiai baltosiomis mišrainėmis, silke, kotletais ir šakočiais nukrauti stalai... Suprato, kad be reikalo iki šiol taip nevertino giminės susiėjimų.

Kalnuose pusryčiams ir vakarienei paprastai verdama košė su mėsa arba džiovintais vaisiais, o pietums į dubenėlį patenka keli sudžiovintos duonos kriaukšliai, gabalėlis lašinio, mažas griežinėlis dešros, gabaliukas sūrio ir skiltelė česnako. Viską dalintis po lygiai tampa ryto, pietų ir vakaro ritualu.

 

Kaip turistų nesuėda laukiniai žvėrys?

 

„Nes jie sulysę ir ledkirčiais ginkluoti“, norėtųsi atsakyti. O iš tiesų, jei tik kalnų žygis bent kiek rimtesnis, iš miško ir pievų zonos per vieną kitą dieną išeinama, o tolesnis maršrutas veda akmenimis bei sniegu, kur baisiems žvėrims nėra ką veikti.

 

Išgyvenimo lietuje paslaptis.

 

„Na gerai“, sako mano bendradarbės, „saulei šviečiant gal ir smagu, bet kas būna, kai lyja?“. Lyjant viskas vyksta panašiai, kaip ir nelyjant, tik tiek, kad šlapia. Lietuje kraunamos kuprinės, ant primusų lietuje gaminamas valgis, lietuje valgoma, o paskui einama, jei tik per debesis matyti, kur reikia eiti. Išgyvenimo lietuje paslaptis – polietilenas. Tereikia į maišus susipakuoti visus daiktus bei apsivilkti neperšlampantį drabužį.

 

Kuo benzininis primusas geriau nei dujinis?

 

Yra žmonių, kurie net ir atvažiavę į gamtą su mašina išvažiuodami nesugeba susirinkti savo šiukšlių. Tie, kurie lipa į kalnus, - ne tokie. Viskas susirenkama ir nešiojamasi kuprinėje, kol pasitaikys proga sudeginti. O jos gali tekti laukti ne vieną dieną, nes laužas rimtesniame kalnų žygyje – retas malonumas, juk miškai būna likę toli apačioje. Maistas gaminamas ant primusų. Tie, kurie naudojasi benzininiais primusais, įsigudrina paaukoti lašą benzino (kuris irgi kalnuose griežtai normuojamas) apšlakstyti šiukšles ir sudeginti.

 

Ar turistai kada nors prausiasi ir kodėl jie nesiskuta?

 

Praustis ar ne kalnuose, kiekvienas pasirenka pagal savo užsigrūdinimą ir pakantumą smarvei, kuris žygio metu nuolat auga. Dažnai ryžto ir jėgų užtenka tik išsivalyti dantis. Vanduo prausimuisi –geliančio šaltumo ledyno tirpsmo upelyje.

O nesiskusti tiesiog privalu. Prietaras byloja, kad nusiskutus nebesiseks. Prietaringumas kalnuose sustiprėja vos pamačius kalno šlaitą traiškančios lavinos juostą ar stebint už palapinės akmenis čaižančius žaibus.

 

Apie ištuštėjusias žygeivių galvas.

 

Įdomu pastebėti, kad kuo primityvesnė žmogaus buitis, tuo lengviau jo galvai. Mat mintys sukasi apie elementariuosius išgyvenimo klausimus: kaip nenusivožti nuo šlaito, kur pasistatyti palapinę, ką valgysime vakarienei, kaip išsidžiovinti sušlapusį miegmaišį? Dar kartais pastebimas kalnų grožis ir didybė. Nors kai žygeivis labai pavargęs, kalnų grožiui apžiūrinėti jėgų nelieka, visą energiją sueikvoja bridimas per sniegą, kalenimas dantimis ir panašūs užsiėmimai. Bet svarbiausia, kad galvoje nelieka vietos jokioms globalesnėms problemoms, nei įkyriems apmąstymams, kurie taip kamuoja žmones mieste. Darbai, nesutarimai, elektroniniai laiškai ir televizorius – viskas lieka toli už kalnų masyvų ir tampa nebeaktualu. Kalnų žygis yra savotiška meditacija – buvimas tik čia ir dabar.

 

Kam turistai tamposi su savimi reples ir vinis?

 

Kalnų žygio sąlygas sunku ištverti ne vien žmonėms, bet ir daiktams: atsiklijuoja batų padai, lūžta palapinių strypai, genda primusai. Visą tai suremontuoti turi patys žygeiviai, todėl kuprinėse randa sau vietą visas remonto rinkinys, o grupėje itin vertinami tie, kurių rankose sulūžę daiktai vėl tampa kaip nauji.

 

Kurių velnių į kalną lipti naktį?

 

Filmuose arba nuotraukose turbūt esate matę: naktis kalnuose, šviečia mėnulis, o ant šlaito mirga prožektorių švieselės. Žmonės lipa į viršūnę. Bet kodėl taip anksti, spiginant didžiausiam šalčiui, dar apsimiegoję ir nė nepapusryčiavę jie jau kopia į viršų? Tradicija ir būtinybė į kalno šturmą išeiti dar neprašvitus yra nulemta atsargumo. Nakties šaltis sutvirtina sniego šlaitus ir ledas prikausto akmenis, o vidurdienį saulės įkaitintas įšalas atitirps ir ledo gabalai bei akmenys dundėdami pasileis žemyn.

 

Kas galėtų suvalgyti 5 čeburekus užsigerdamas puslitriu kumelės pieno, užkąsdamas ketvirtadaliu arbūzo, pasiskanaudamas buteliu alaus su trim dideliais šaukštais kondensuoto pieno?

 

Tik nusileidus iš kalnų prasideda didysis rijimas, kitaip to nepavadinsi. Viskas, ką pamato išbadėjęs bei vartojimo kultūros pasiilgęs žygeivis, jam atrodo nuostabiai skanu ir verta tuojau pat suvalgyti. Valgymas nebeskirstomas į pusryčius, pietus ir vakarienę, nei į pirmą patiekalą, antrą ir desertą. Valgoma be perstojo tokia tvarka, kokia maistas papuola po ranka. Ką tik iš kalnų nusileidęs turistas-alpinistas gali suvalgyti viską ir su viskuo. Ne visada tai baigiasi gerai.

 

Apie kliūtis, kurias muitinė spendžia lauktuvėms.

 

Ir štai žygis baigiasi. Paskutinės dienos kalnuose, mintys jau sukasi apie namus, apie tuos, kurie laukia sugrįžtant. Ką jiems parvežti lauktuvių iš kalnų, kur po kojomis vien akmenys ir sniegas? Ir lenkiasi visi rinkti akmenukų, kol dar nenusileido į civilizuotas vietas, kol aplinkui dar baltuoja viršūnės, kraunasi į kišenes po gabalėlį kalnų. Paprastų paprasčiausi akmenukai, esu tikra, kad gavę tokių lauktuvių draugai ir artimieji lieka kiek nusivylę, o įvertina juos tik tie, kurie vaikšto po kalnus.

Tačiau parsivežti gabalėlį kalnų namo draudžia įstatymai. Ir štai muitininkas jau baksnoja pirštu į monitoriaus ekraną, kur nuskanuotame kuprinės vaizde yra nežinia ko neleistino. „Tai tik paprasti akmenukai iš kalnų, kur mes buvome...“, dar bando ginčytis nusigandęs žygeivis. Kur tau, muitininkas ryžtingai pasideda mažutį akmenukų maišelį ant stalo ir nusisuka tikrinti kitos kuprinės. Jis išmes akmenis į šiukšlių dėžę, kai baigsis darbo diena. Nebus delne šalto atsiminimo apie kalnus...

 

 

Ir kaip nesuprasti kitiems pilko akmenuko vertės, taip ir neatsakyti į visus klausimus apie kalnus ir kalnų žygius. Visgi tai atskiras pasaulis, kurį visą pamatyti tegalima jame apsigyvenus.



LT - EN - RU