Universiteto sporto rinktinių spindesys ir skurdas

2004.04.19

Universitas Vilnensis, 2004 balandžio mėn.


Universiteto sporto rinktinių spindesys ir skurdas

Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centre (SSC) esama nesutarimų. Jie kyla tarp VU rinktinių trenerių ir SSC vadovų. Pirmieji skundžiasi, jog yra skriaudžiami ir tam tikros sporto šakos negali progresuoti dėl nepakankamo jų finansavimo. Kiti tyliai kenčia, nes arba bijo vadovų, arba sugeba patys gauti lėšų savo rinktinei. Aišku viena: be finansų nebus ir sporto. Kas šiuo atveju yra teisus, o kas ne?

SSC įplaukos ir išlaidos

Sveikatos ir sporto centro direktorius prof. habil. dr. J. Jankauskas teigia, jog rinktinės finansuojamos pagal rezultatus

Dalį pinigų rinktinėms skiria SSC iš savo surinktų lėšų už teikiamas paslaugas. Pernai ši suma siekė kone 80 tūkstančių litų. Iš jų 8 tūkstančiai buvo skirti komandiruotėms, už daugiau nei 15 tūkstančių įsigyta sportinio inventoriaus ir beveik 20 tūkstančių išleista kitoms išlaidoms: nario mokesčiams, maniežui, bazių nuomai, baseinui ir kt. Pinigai, atrodytų, nemaži, bet kai kurie SSC darbuotojai sako, esą rezultato nematyti. Anot Sveikatos ir sporto centro direktoriaus prof.  habil. dr. J. Jankausko, pernai surinkti už SSC paslaugas pinigai buvo skirti sporto bazių renovacijai, nario mokesčiams už varžybas, kai startuoja komandos, jų aprangai, kelionių išlaidoms, mitybai.

Rinktinių finansavimas ir rezultatai

Anot Sveikatos ir sporto centro direktoriaus J. Jankausko, kuo geresni rinktinės rezultatai, tuo daugiau galimybių gauti geresnį finansavimą. Pasak SSC direktoriaus, visos sporto šakos pagal pageidavimus sudaro sąmatas, pateikia paraiškas ir jas gina taryboje. Apie rinktinių finansavimą sprendžia direktoratas. Tuomet pagal finansines galimybes sporto rinktinėms yra skiriamos lėšos. „Šimtu procentu niekam prašymų nepatenkiname. Prioritetai skiriami toms rinktinėms, kurios laimi pirmąsias vietas. Tuomet pirmiausia patenkiname visus arba didesnę dalį jų poreikių. Jei rezultatų nėra, vadinasi, ir finansavimas mažesnis. VU pirmauja orientacininkai, žygeiviai ir sunkumų kilnotojai. Jie gauna viską arba beveik viską, kas jiems tais metais būtina“, – tikino direktorius J. Jankauskas. Pagal praėjusių ir šių metų sporto rinktinių pasiekimus Lietuvos studentų čempionatuose iš tiesų pirmieji yra orientacininkai, žygeiviai bei sportininkai, kultivuojantys sunkiąją atletiką, šachmatus, jėgos trikovę. Krepšinis, dziudo, lengvoji atletika bei futbolas prizinėmis vietomis pasigirti negali.

Kaip ištesėta, kas pažadėta

Treneris R. Cijūnėlis mano, jog VU rinktinių sportininkai turėtų gauti lengvatų

Komentuodamas sportinio inventoriaus pirkimus už 15 tūkstančių litų, Sveikatos ir sporto centro direktorius J. Jankauskas negalėjo pasakyti, kas tiksliai įsigyta. Paminėjo, jog yra nupirkti kamuoliai ir avalynė. „Pavyzdžiui, lengvaatlečiai turi turėti startukus bėgimui. Tokią avalynę žmogus retai kada pats perka, tuo aprūpina Universitetas. Taip pat pirkta aprangos ir specialios avalynės. Perkami paskatinamieji dalykai ir premijų fondui: pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų čempionato nugalėtojas gauna geresnį inventorių: sportinius batelius ar kostiumėlį“, – išlaidas komentavo prof. J. Jankauskas. Lengvosios atletikos treneris doc. Gediminas Aleksonis patvirtino, jog jo komanda yra gavusi sportinę aprangą ir startukus. Krepšinio treneris Rimantas Kaminskas taip pat užsiminė, jog krepšininkai aprangą turi, bet avalynės trūksta. „Buvau apie tai kelis sykius užsiminęs, bet, matyti, nėra finansinių galimybių. Negaliu skųstis. Nesame labai nuskriausti“, – tikino krepšinio treneris. Tai, jog trūksta avalynės, patvirtino ir kitas krepšinio treneris Gintaras Šerkšnas. Pasitaiko, jog sportiniai bateliai, kuriuos gauna sportininkai kaip priedą už gerus rezultatus, yra ne to dydžio, kurio reikia sportininkui, ir jų avėti neįmanoma. Šį faktą pripažino ir atsakingas už orientavimosi ir slidinėjimo sportus doc. dr. Česlovas Kandratavičius: „Po SELL žaidynių kaip paskatinimą gavome sportinius batelius, bet tų batelių dydžiai sportininkams netinkami“. Nors žygeiviai ir yra minimi tarp tų, kurie skina laurus Universitetui, buvusi Žygeivių klubo prezidentė Laura Jorudaitė pasakojo, jog anksčiau prašydavo lėšų įrangai. „Visą laiką atsakymas tas pats – nėra pinigų, bet kuo galėsim, tuo padėsim. Pernai skyrė apie 500 Lt virvėms. Kiek prašome, visuomet atsako, kad galbūt metų pabaigoje ir skirs, nes labai jau skurdus biudžetas. Net nėra patvirtinta, iš ko mes galime pirkti reikalingą inventorių. Mes beveik nieko negauname. Net jei ir nueiname paprašyti, kad žygeiviai būtų įleisti į pirtį po varžybų, reikia eiti po kelis sykius ir maldauti. Skiria valandai ir penkiolikai minučių.“ Mergina suskubo pridurti, jog turi salę treniruotėms, o varžyboms gauna diplomus. Nuvykti į varžybas taip pat skiriamas transportas. „Iš Universiteto mes gauname popierėlių varžyboms organizuoti. Dar salę. Tai, ką gauname, yra zuikio ašaros, lyginant su tuo, ko iš tikro reikia. Kai keletą sykių kreipiesi ir nesulauki jokio atsako, tuomet praeina bet koks noras prašyti. Iš Universiteto mes beveik nieko nesitikim“, – teigė dabartinis Žygeivių klubo prezidentas Linas Grigaliūnas.

Vargas dėl aprangos

Dr. Č. Kandratavičius stengiasi palaikyti sportininkus tiek, kiek leidžia galimybės

Sportininkai negali treniruotis, juo labiau dalyvauti varžybose neturėdami tam tikros sportinės aprangos. Tuo turėtų pasirūpinti Sveikatos ir sporto centras. SSC direktorius J. Jankauskas teigė: „Aerobikos sportininkės siūdinasi specialius kostiumėlius, kurių niekur kitur nusipirkti negali. Mes apmokame siuvimo išlaidas. Merginos pačios inicijuoja modelius, o mes mokame už medžiagas ir siuvimą.“ Tuo tarpu sportinės aerobikos rinktinės merginos pasakojo visai ką kita. Anot jų, kyla nemažai problemų, norint pasisiūti apie 100 Lt kainuojantį kostiumėlį varžyboms. „Jei nori nusipirkti medžiagos, reikia organizuoti konkursą, surasti mažiausiai tris parduotuves, kur būtų tos medžiagos, ir sudaryti komercinius pasiūlymus. Tai užtrunka nemažai laiko. Rudenį taip ir buvo. Suradome mums reikalingas medžiagas tik vienoje parduotuvėje. Paėmėme tą komercinį pasiūlymą. Pateikėme Sporto centrui visus raštus, bet tos medžiagos mums niekas nepirko. Vadybininkė supeikė ir buvo paaiškinta, kad neva tie raštai netinkamai surašyti ir negalioja. Varžybos artėjo. Laiko neturėjome. Trenerė išsitraukė iš savo piniginės šimtinę ir nupirko medžiagų, mat iki varžybų buvo likusi tik savaitė“, – pasakojo sportininkės. Ne ką geriau laikosi ir kitų rinktinių nariai. Kalbėdamas apie orientacininkų aprangas, Č. Kandratavičius pasiūlė: „Perbėkite per mišką su sportiniu kostiumu. Kas iš jo liks? Po dviejų ar trijų kartų sportininkai atrodo kaip skudurinės lėlės. Lopyti sulopyti. Gaila į vaikus žiūrėti. Tiesiog orientacininkai yra tokia liaudis, kuri bėgioja ir tyli.“ Kuo apsirengti treniruojantis ar vykstant į varžybas, suka galvas ir plaukikai. Anot plaukimo trenerės Aleksandros Bliumkinienės, „aprangos negauname, tik marškinėlius varžyboms. Kažkam atrodo, kad rankšluosčio pakanka. O kad glaudės ar plaukimo kostiumėlis kainuoja brangiau nei treningai, sunkiau įrodyti. Paskutinius plaukimo kostiumėlius gavome prieš ketverius ar penkerius metus. Su savo pirktais sportininkai ir plaukioja“.

Švaros ir dienpinigių badas

Sveikatos ir sporto centras moka už transportą, kai vykstama į varžybas. O nuo šių mokslo metų, anot prof. J. Jankausko, mokami ir dienpinigiai: po 13 Lt už dieną žmogui. Šios sumos negauna tik treneriai. Doc. Gediminas Aleksonis, kuruojantis lengvąją atletiką, apie keliones pasakojo taip: „Esant tokiam finansavimui gali daryti tiek, kiek gali. Sportui skiriamos lėšos turėtų būti didesnės, nes nuvežti sportininkus į varžybas taip pat reikia finansų. Pastaruosius dvejus metus negaudavome net ir dienpinigių“. Negavęs pakankamai pinigų išvykoms į varžybas teigė ir krepšinio treneris Rimantas Kaminskas: „Anksčiau rinktinės, važiuojančios į rungtynes, negaudavo dienpinigių. Nuo praėjusių metų dienpinigiai skiriami, bet tik važiuoti į Šiaulius ir Klaipėdą. Kelionei į Kauną dienpinigių negauname. Tai šioks toks nepatogumas. Ne taip jau seniai direktorius žadėjo, jog greitai pinigai bus skiriami vykstant į visas varžybas. Bet kol kas neaišku, nuo kada visa tai bus“. Kiek kitokios nuomonės buvo atsakingas už orientavimosi ir slidinėjimo sportus dr. Česlovas Kandratavičius: „Yra minimaliai lėšų ir tuo džiaugiamės. Nejuokaukit, žinoma, visko, ko prašome, negauname. Slidininkai važiuoja į varžybas su savo inventoriumi, kuris kainuoja po kelis tūkstančius. Lįsti ir prašyti jau nusibodo. Tačiau slidininkams, vykusiems į varžybas, apmokėjo nakvynę ir skyrė dienpinigių“. Kita ne ką mažiau sportininkams aktuali problema – galimybė nusiprausti po treniruotės. Ne visi šiuo malonumu gali mėgautis. Pasak sportinės aerobikos merginų, praustis nėra kur. Tiksliau, yra, bet tik oficialiai: tuo metu, kai merginos baigia treniruotę, sportuoja krepšininkai. „Kadangi dušai yra kartu su rūbine, jų mums niekas neatrakina, nes bijo vagysčių. Važiuojame per visą miestą šlapios nuo prakaito po treniruotės praustis namo“, – aiškino sportininkės.

Lengvatos sportininkams

Beveik visi treneriai sutinka, jog VU rinktinėje esantis jaunuolis aukojasi Universiteto labui, yra priverstas rasti laiko ne tik studijoms, bet ir sportui. Taigi būtų visai teisinga, jog tokiems sportininkams būtų suteikiamos tam tikros lengvatos. Krepšinio treneris Gintaras Šerkšnas teigė, jog studentai moka už mokslą, kai kurie dirba, o mes norime, kad jie dar ir gerų rezultatų pasiektų. „Turi būti toks dalykas kaip skatinimas, pvz., rinktinės narių atleidimas ar sumažinimas mokesčio už mokslą. Kaip galima kažko reikalauti iš sportininko, jei negali jam nieko pasiūlyti?“ Pasak trenerio, Universitete niekas neatleidžia studentų nuo paskaitų, jei jie praleidžia paskaitą dėl varžybų, vėliau turi aiškintis patys. Kitose aukštosiose sportininkai atleidžiami nuo mokesčio už mokslą universitete, jiems sudaromas lankstesnis sesijos ir studijų grafikas. „Mes nesudarome jokių sąlygų tam žmogui, kuris sportuoja ir atstovauja mūsų Universitetui. Universiteto vadovybė nėra suinteresuota turėti tokį sportą, mat reikia skirti pinigų. Viskam reikia lėšų. Dabar yra taip, kad iš sportininko reikalaujame, o nieko pasiūlyti negalime. Toks studentas verčiau išvažiuoja ir žaidžia už savo rajoną, kur jam dar sumoka pinigų, užuot varžęsis už Universitetą“, – teigė krepšinio treneris G. Šerkšnas. Futbolo treneris Rimantas Turskis irgi pasisako už tai, kad sportininkams nereikėtų mokėti už bendrabučius ir mokslą Universitete. Sunkumų kilnojimo treneris Rimantas Cijūnėlis taipogi pritarė sportininkų lengvatoms. Pasak jo, turėtų būti siekiama, kad nereikėtų bent už bendrabutį ar mokslą mokėti, kad sportininkas būtų suinteresuotas ir kad galima būtų tokius žmones pritraukti bei išlaikyti rinktinėje. „Šiuo atžvilgiu Universitete tolerancijos nėra“, – apgailestavo R. Cijūnėlis.

Staigūs pokyčiai ir pasiaukojantys treneriai

Laikraščio redakcijai rengiant straipsnį apie rinktines, iš SSC sulaukta gerų žinių. Aerobiką sportuojančioms merginoms suskubta pirkti medžiagos kostiumėliams ir kompaktinių diskų. Tačiau tai dar nereiškia, kad finansų padaugėjo. Dr. Č. Kandratavičius pasakojo, jog oficialiai dirbama daug daugiau, nei yra užfiksuota dokumentuose. „Mes nei pinigėlių turim, nei galimybių. Tiek, kiek galime, stengiamės sportininkus palaikyti, siųsti į varžybas. Žinoma, galima numoti ranka ir sakyti, jog nėra nieko, nėra pinigų. Bet yra tokių kvailių kaip Kandratavičius, kuriam niekas pinigų nemoka, bet jis į varžybas sportininkus veža.“ Anot orientavimosi ir slidinėjimo trenerio, jis priverstas smarkiai aukotis sporto vardan: „Turiu dirbti mokslinį darbą, bet jam nelieka laiko, nes galva kitais sporto rūpesčiais užkimšta“. Bene labiausiai nepriklausomas jaučiasi ir niekuo nelinkęs skųstis dziudo treneris doc. Remigijus Naužemys. Jis teigė, jog pats susiranda lėšų sportininkams: „Negaunu nė cento, nes ir nereikalauju. Reikia mokėti patiems tvarkytis. Sporto federacija įrengė kambariuką, kur treniruojamės. Pats susirandu rėmėjų ir nieko iš nieko neprašau. Gal kitiems labiau reikia nei man. Todėl ir pretenzijų jokių nereiškiu. Ir nesidomiu, kiek kokiai rinktinei yra skiriama pinigų. Gal pasirodysiu ir negeras, kad pats susirandu lėšų sportininkams“. Dr. Č. Kandratavičius taip pat teigė, jog skųstis per daug negalįs. „Yra toks posakis: duok – padūduok. Plėšytis ir prašyti negalima“, – esamą padėtį komentavo treneris. (Tęsinys kitame numeryje)

„U.V.“ inform.



LT - EN - RU