Tarp Sibiro ledynų keliautojai pasijuto tarsi pasakoje

2003.06.14

“Lietuvos rytas” “Gyvenimo būdas”, 2003 birželio mėn.

Tarp Sibiro ledynų keliautojai pasijuto tarsi pasakoje

Rytis Kubilius

Specialiai „Lietuvos rytui",

RUSIJA

Žygeiviai retai užsuka

„Putorana" - ežerai kalnų apsuptyje. Taip klajokliai elnių augintojai evenkai vadino Rusijoje, Taimyro pusiasalio pietinėje dalyje, plytinčią teritoriją.

Pavadinimas prigijo. Aukščiausias Vidurio Sibiro vulkaninės kilmės plokščiakalnio masyvas vadi-namas Putorano plynaukšte. Už poliarinio rato plytintis kraštas - atšiaurus. , Sniegas čia nutirpsta tik vasaros viduryje. Tarp gilių upių slėnių ir ežerų niekada nuolatos negyveno žmonės. Tvirtinama, jog keliautojai Putorano plynaukštėje pirmą kartą apsilankė tik 1905-aisiais. Čia įsteigtas 110 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto draustinis. Į jį keliautojai retai užsuka. Draustinio darbuotojų teigimu, nuo 1996-ųjų po atšiaurią vietovę įkeliavo tik dvi slidininkų grupės. Šiemet draustinio ramybę sudrumstė lietuviai. Prieš mūsų - Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuvių - žygį čia dar lankėsi penkių vilniečių geologų grupė.

Prieš kelionę - kliūtys

Patekti į atokią vietovę nelengva praėjusiais metais mums nepavyko to padaryti. Didžiausias šio regiono miestas Norilskas - uždaras keliautojams. Norilsko kombinatas yra viena didžiausių pasaulyje spalvotosios metalurgijos įmonių. Čia kasamos akmens anglys, kobalto, vario ir nikelio rūdos. Gauti atvykti į šį Rusijos ekonomikai svarbų miestą nepaprastai sunku - teko šiek tiek gudrauti. Mūsų prašymą svarstė net miesto taryba. Atverti kelią į Norilską padėjo Putorano plynaukštėje įkurto draustinio darbuotojai. Tiesa, prieš tai juos teko įkyriai įtikinėti - susirašinėjome net pusmetį.

Draustinį pasiekė oro keliu

Į Norilską galima patekti tik lėktuvu ar plaukti Šiaurės jūrų keliu paskui ledlaužį. Buvęs Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas svajojo nutiesti geležinkelį iki šio miesto. Amžino įšalo žemėje buvo pradėti darbai, tačiau greitai projekto atsisakyta. Mūsų dešimties žygeivių grupė Norilską pasiekė lėktuvu. Iš jo į draustinį skridome sraigtasparniu. Toks kelionės būdas Šiaurėje yra populiarus. Vietos gyventojai tik taip gali pasiekti po taigą išsibarsčiusias gyvenvietes. Už specialų reisą vietos aviakompanijai sumokėjome daugiau kaip 12 tūkst. litų. Tad kelionė į atokų kraštą atsiėjo nepigiai - kiekvienam kainavo apie 2700 litų.

Jėgų suteikdavo lašiniai

Prieš išvykdami daug dėmesio skyrėme drabužiams bei pasirūpinome miegmaišiais. Reikėjo pasiruošti ir 40 laipsnių šalčiui. Žygio metu visi gyvenome specialioje palapinėje, kurios karkasą sudarė slidės ir lazdos. Kiekvienas mūsų kelionės pradžioje turėjo apie 30 kilogramų krovinių - alpinistų įrangos, maisto bei asmeninių daiktų. Tačiau kuprinės neužgulė pečių, nes krovinius tempėme specialiomis rogutėmis, o dalį maisto atsargų palikome medžiotojų trobelėje miške. Pusryčiams ir vakarienei virdavome įvairių kruopų košes. Per pietus jėgų suteikdavo užkandis -lašiniai, dešra, sūris, šokoladas. Mums pasisekė - išvengėme ligų ir traumų. Net baisu pagalvoti, ką tektų daryti, jei kelionei įpusėjus neberastume miške paliktų maisto atsargų arba bendražygis patirtų traumą. Juk pagalbos tektų ieškoti už kelių šimtų kilometrų.

Šaltis neišgąsdino

Putorano lynaukštę pirmąkart išvydome pro sraigtasparnio iliuminatorius. Iš pradžių mes nusileidome ties draustinio užkarda, kur palikome grįžti skirtą maisto dalį. Paskridę dar apie 30 kilometrų į šiaurę, pasiekėme draustinio širdį - Ajano ežerą. Liko tik pamojuoti nutolstančiam sraigtasparniui. Atsidūrėme vieni didžiuliame draustinyje 220 kilometrų į rytus nuo Norilsko. Aplink - tik saulės nutvieksti kalnai ir lopais užpustytas Ajano ežero ledas. Pajudėjome upės slėniu aukštyn. Vis dar į rytus, tolyn nuo Norilsko. Spaudė 28 laipsnių šaltis. Kadangi nebuvo vėjo, oras pasirodė visai malonus. Už poros kilometrų kelią pastojo kliūtis - penkių metrų aukščio į ledą sušalęs krioklys. Negalėjome atsigėrėti jo žalsvu ledu, spindinčiu saulėje.

Slidininkai priminė žuvis

Pirmosiomis kelionės dienomis mes daug kuo stebėjomės. Juo labiau kad savimeilę kuteno mintis, jog šiuos vaizdus matė tik atkakliausi keliautojai. Ypač pribloškė antledžiai - ant ledo užbėgęs ir užšalęs vanduo. Taip susidaro didžiuliai gūbriai. Ant Cholokito upės kauburiai buvo skaidrūs lyg stiklas. Aptikome vietą, kur po šiais metro storio ledo lęšiais galima palįsti. Žvilgtelėjome, o ten - pusantro metro aukščio tuštuma su skaidriomis ledo grindimis. Nori - šliaužyk slidėmis po šį tunelį, žiūrėdamas pro lubas į savo draugus. Nori - stebėk iš viršaus saviškius, kurie priminė po ledu plaukiojančias žuvis. Nepakartojama pramoga. Per penkiolika žygio dienų kelią upių slėniuose mums nuolatos pastodavo į ledą sustingę didžiuliai kriokliai. Juos įveikdavome tik pasinaudoję alpinistų įranga. Kai už vieno krioklio išvydome kiaurymę, įlindome. Ten pasijutome tarsi pasakoje apie Sniego karalienę - prieš mūsų akis atsivėrė įvairiais atspalviais žėrintis kambarių ir kambarėlių labirintas. Nors dar ne sykį Putorano plynaukštėje žavėjomės ledo stebuklais, kas kartą mus apimdavo žodžiais nenusakoma nuostaba. Čia įstrigdavome ilgam.

Viršūnė pasirodė nyki

Aukščiausias -1592 metrų - ir labiausiai į rytus nutolęs mūsų žygio taškas - Kamenio viršukalnė. Ji pasirodė tokia pat nyki, kaip ir aukščiausia Lietuvos kalva Juozapinė. Kur kas įspūdingesnė papėdėje esanti snieguota uola, nuo kurios viršūnė ir gavo vardą. Nuo šios viršukalnės iki Norilsko - 270, iki Vilniaus - 3740, iki Šiaurės ašigalio - 2330 kilometrų.

Šį kartą nepasukome pastarojo link. Per keletą dienų mes nusileidome iki Ajano ežero ir, pasiėmę maisto atsargas, leidomės į Norilską. Turėjome nueiti kelią, kurį žygio pradžioje įveikė sraigtasparnis. Iki šios akimirkos neskubėjome ir netaupydami laiko gerėjomės Sibiro grožybėmis, o dabar gerokai padidinome "apsukas". Diskusijų dėl to nekilo - juk kuprinėse turėjome lėktuvo į Maskvą bilietus.

Nuovargį nuplovė pirtyje

Penkioliktą žygio dieną pričiuožėme draustinio užkardą, kur gyvena jo darbuotojai. Jie mus mielai priėmė nakvynei, pavaišino šviežiomis žuvimis. Iki Norilsko šliuožėme dar septynias dienas milžiniškais Putorano plynaukštės ežerais. Ši kelio atkarpa neprailgo išvydome net per didžiausius speigus neužšąlančią upę, milžinišką ledo lūžį per visą penkiasdešimties kilometrų ežerą. Atšiaurios gamtos peizažams paslaptingumo suteikė vaivorykštiniai debesys. Norilske po sunkaus žygio valgėme viską, ką radome parduotuvėse. Palepinome ir kūnus - nuėjome į viešąją pirtį. Nuotaika buvo pakili, nors į veidrodį baisu net dirstelėti. Tarp mūsų buvo ir tokių, kur žygyje neteko net septynių kilogramų. Nieko nuostabaus, juk per 22 dienas nušliuožėme apie 450 kilometrų.