 |
Avangardinis savaitgalis
Sveiki, keliaunykai! Čia Sigis neseniai visus kvietė pakeliauti po Dzūkiją, na tai mes ir
Kol kas viskas atrodo labai akademiška. Nusiperkam du metrus dešrelių, ir, praėję dar gražesnį Čižiūnų gatvinį kaimą, patraukiam link Merkio. Štai tada mes ir pamatom Alacho ženklą - ryškų vaivorykštinį ratą aplink saulę. Mūsų vadas Sigis dar nenujaučia, kad tai skirta pagarbinti jo žygdarbiui, kurį jis padarys jau po kelių minučių. Ruošiamės virvinei perkėlai per Merkį. Kad nebūtų kelio atgal, į kitą krantą permetamas virvagalis su pora karabinų. Sigis maunasi kelnes ir ruošiasi persiropšti į kitą krantą per išvirtusius medžius ar perbristi. Kitame krante jam reikės sausų batų, tai jis švysteli per upę ir juos. Deja vienas batas pataiko į medį ir įkrenta į vandenį. Sigis pusnuogis nurūksta krantu pasroviui jo gaudyti, ropinėjimas užvartomis baigiasi pūkštelėjimu visu ūgiu į Merkį. Belieka pagauti batą ir plaukte pasiekti kitą krantą. Šlovė Alachui! Pagailo man mūsų šlapiojo bičiulio. Užvyniojau ant kirvio jo kelnes ir švystelėjau į kitą krantą. Mano laimei, siuntinukas nukrito 10 cm nuo vandens. Nebereikės mūsų vadui stovėti nuogam sniegynuose. Toliau statom perkėlą ir be ypatingų nuotykių persikraustom į kitą krantą. Visai procedūrai sugaištam dvi valandas. Papietavę judam toliau. Kažkaip labai jau greitai prieinam prie kitos kliūties - Šalčios. Nors teoriškai tai mažesnė upė, bet teorija ir yra būtent tai, kas paprastai nepasitvirtina praktikoje. Šioje vietoje Šalčia daug platesnė už Merkį, greičiausiai nepakaks mūsų virvių. Surandam brastą. Dabar jau Laimis maunasi kelnes. Ir štai po minutės, lyg iš Vilniaus herbo nužengęs šv. Christoforas, brenda Laimis per Šalčią, pasiramsčiuodamas slidžių lazdomis ir nešdamas ant pečių švč. Kuprinę. Gylis - truputį virš kelių, reiškia, smulkesniam žmogeliui – iki uodegos. Sueis! Maunamės kelnes... Įtemptai bandau prisiminti iš mokyklinio kurso, kokį ten tarybinį partizaną kraugeriai fašistai murkdė lediniame vandenyje. O jau po minutės, apsiavinėdamas batus, suabejojau - gal ne tokie jau ir žiaurūs buvo tie fašistai... Ai, kiek džiaugsmo Sigiui, kad ne jis vienas maudėsi! Vakarop, neradę žadėtojo pėduoto akmens Kuršių kaime, patraukiam į mišką nakvynei. Nakvynė po atviru dangumi, plieskiant žvaigždėms ir spaudžiant 12 laipsnių šaltukui - žavu. Tiesiog poliarinio žygio imitacija. Pusryčiams pirmas patiekalas - kisieliaus ledai. Na taip, ne visą kisielių iš vakaro įveikėm. Ir apskritai, tie pusryčiai labai jau užsitęsė. Atgal pajudam gal tik pusė dvylikos. Ir vėl – saulė šviečia, tik sniegas nebedulka. Atlydys. Programoje laukia perkėla per Merkį žemiau jo santakos su Šalčia. Viskas vyksta žymiai sparčiau. Sigis iš karto plaukte pertempia virvę į kitą krantą. Kristė lyg voverė kursuoja virve pirmyn ir atgal, grąžindama buksyrinę virvę kuprinėms pertempinėti. Štai ir Laimis, lyg klastingas sprogdintojas išvyniojantis Bikfordo šniūrą, paskutinis persikelia, ir po vieno timptelėjimo perkėla jau likviduota. Susisukom per valandą. Paėjėję pagal azimutą miškais, pasiekiam tiltą per Spenglą. Dar truputis, ir mes jau Valkininkų stotyje. Gaila, kad žiema baigiasi. Bet dar ne viskas prarasta, kitą kartą organizuosim virvinę perkėlą dviračiams. Laukiam bendraminčių. Ačiū už kantrybę ir iki! Qubas |