 |
Elando (Öland) sala, Švedija
Sveiki gyvi! Patyliukais išvažiavome, patyliukais ir grįžome... Taigi, papasakosiu apie dviračių žygį, kurį per Žolinę prasukome Elando (Öland) saloje, Švedijoje. Būkit žmonės, bent jūs jos nepainiokit su Olando (Åland) salynu... Susirinko didoka kompanija. Po šlovingo žygio į Gotlandą reklamos nebeprireikė. Dar gi teko griežtai pareikšti, kad mūsų bus dvylika, ir nė vieno daugiau. Taip ir išėjo: pusė gotlandiečių ir dar tiek pat naujokų ir kitų mūsų klubelio senbuvių. Trim automobiliais nugabenome dviračius į pačią salą: iš Klaipėdos į Karlshamną per naktį plaukėme keltu, o į Elandą nuo Kalmaro miesto atvažiavome 6 kilometrų ilgio tiltu. Startas nuo Ferjestado turizmo informacijos centro. Kraunamės daiktus, ruošiamės pietauti. Ima lašnoti. Na, kokie čia pietūs po lietumi jau geriau po automatinės degalinės stogu. Pačiu laiku ten persikraustom, nes pliūpteli tokia liūtis, kokios man dar neteko regėti. Velniai rautų, kur mes čia pakliuvom?! Juk kažkaip reikės važiuoti! Kol Vyto mašiną pastatom Borgholme, nustoja lyti, tad žygį pradedam visai neekstremaliai. Per balas, per balas... Ir ne tik. Visus asfalto kelius kaipmat užtvindo begalė šliužų. Vieni rudai oranžiniai, kiti juodi, milžiniški. Pasitaikė net keliolikos centimetrų ilgio ir nykščio storio! Girdėjau, kad Elando sala garsėja unikalia gamta. Tad štai jums ir patvirtinimas... Elando sala siaura ir ilga, 140 km ilgio ir tik 16 km pločio, orientuota šiaurės-pietų kryptimi. Čia daugybė saugomų teritorijų, yra net 73 draustiniai. Švedų gamtininkai čia atlieka praktiką. Beveik visą pietinę salos dalį užima Didžioji dykra (Stora alvaret), apie ją dar užgirsit. Nors sala yra maždaug Latvijos platumoje, čia lyg Pietų Europoje dominuoja ąžuolynai. Medžiai apraizgyti gebenių, teko matyti net kažkokių lianų. Labai daug ganyklų, kai kur net draustinių kraštovaizdis palaikomas, juose ganant gyvulius. Iš pradžių susiruošėme aplankyti pietinę salos dalį. Aplankę porą gražių gatvinių kaimų, visai netyčia šalia Bejershamno draustinio užtikome įrengtą stovyklavietę, kurioje ir apsistojome. Yra laužavietė, stoginė, stalas, net tualetas, priruošta malkų. Švediška tvarka. Ir nė gyvos dvasios aplinkui. Beje, ne paskutinė nakvynė tokiom sąlygom. Pats draustinis - ilgas užpelkėjęs pusiasalis, virtęs vandens paukščių rojumi. Neveltui žiūronus buvau pasiėmęs, atsirado ką vakare veikti. Apskritai turiu pastebėti, kad šioje saloje visur pilna želmeninių žąsų. Pietinis salos iškyšulys- ištisinis draustinis, aptvertas aukšta tvora. Gražiausias ąžuolynas, kokį kada nors teko matyti. Jau vien dėl jo vertėjo atvažiuoti. Aptvare ganosi dėmėtieji elniai. Įpratę prie žmonių, net ėmė su mumis lenktyniauti, kai įvažiavome. Pajūrio seklumose galybė paukščių. Pakrantėje ganosi karvės, avys, arkliai. Pačiame piečiausiame taške stovi Ilgšis Janas (Långe Jan)- aukštas švyturys, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Šalia įsikūręs įdomus gamtos muziejus. Tiesiai pro jo langą teleskopuku galima stebėti seklumoje besivoliojančius ruonius. Didžioji dykra... Labai jau man knietėjo pamatyti šį unikumą. Visos Elando salos pagrindas yra ištisinė kalkakmenio plokštė. Pakraščiuose ją dengia storas žemių sluoksnis, tad gamta čia nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos. O dykroje tas sluoksnis visiškai plonas, vietomis jo apskritai nėra. Kai palyja, vanduo neturi kur susigerti, tad vietovė patvinsta. Kai ilgai nelyja, gruntas sudžiūva į akmenį. Vasarą čia labai karšta, žiemą šalta, šėlsta vėjai. Ne bet kokie augalai pakelia tokias sąlygas. Todėl dykrai būdinga kalnų ir stepių augmenija. Žolė žema, daugiausiai viksvos, vietomis auga kadagiai, masiškai geltonuoja krūminės sidabražolės. Nematytų augalų toli nereikia ieškoti. Pirmą kartą dykrą kirtom buvusio geležinkelio pylimu, tad nuotykių išvengėm, na bet antrą... Vėlyvą popietę asfalto keliais plasnote atplasnojam į Lundos kaimą. Kažkur čia turėtų prasidėti gruntkelis, žemėlapyje pažymėtas punktyru. Ilgokai malamės, kol randam, kad į jį galima patekti per vieno valstiečio kiemą. Kažkokios vėžės žolėje šiaip taip matosi. Na ir puiku, važiuojam. Jau už 200 metrų laukia siurprizas: kelias nuneria po vandeniu. Penkiasdešimtmetrinė bala, atrodo, sekli. De Gama pabando- gruntas kietas, galima važiuoti. Batus ant vairo ir minam, basomis kojomis plekšnodami šiltą vandenį. Nepatiklieji vis tik apveda dviračius aplinkui. Dar už puskilometrio laukia kitas siurprizas: privažiuojam kažkokią akmeninę tvorą. Valdas GPS-u nustato, kad išsimušėm iš maršruto: reikėjo sukti gerokai kairiau. Ką gi, tempiam dviračius per purvą tvoros kampo link. Ir iš tiesų, tikrąjį kelią randam, bet iki jo tenka dviračius perkelti per dar vieną akmeninę sienelę. Negana to, kelias yra apsemtas, ir šį kartą dugnas dumblinas. Per visus dešimt šio šunkelio kilometrų tokių vamzdieco etapų buvo dar keli. Vėliau teko kelti laiptais dviračius per aukštą rezervato tvorą. Sugebėjau pradurti padangą į dygiosios slyvos spyglį (šitų cholerų pilna sala). Savotiškas užsiėmimas montuoti mėšliną padangą, kai neturi kuo nusiplauti rankų. O paskui klijuoti, nusileidus saulei, kai tarsi sužvėrėję atakuoja uodai, o virš galvų ratus suka pulkai gervių, besirenkančių į dykrą nakvoti. Mielai su jomis būčiau likęs ir aš. Vėliau dar patamsy teko kratytis pliko kalkakmenio keliu. Kai prieš akis pamačiau kelioliktą balą, semiančią kelią, nesusimąstydamas įvažiavau į ją. Tada ir sužinojau, kad gylis čia- beveik iki klyno... Ką gi, belieka džiaugtis, kad vidury vamzdieco neklioktelėjo liūtis. Tuo tarpu norėčiau prisiminti ir kitą Elando pusę: sala garsėja ne vien laukine gamta, bet ir archeologijos paminklais. Joje gausu priešistorinių kapinynų. Savotiškai jie atrodo - laukai, prisagstyti didelių akmenų. Yra ir laivo formos dėlionių. Bene įdomiausias kapinynas yra ties Getlinge, išsidėstęs ant aukšto gūbrio, nuo kurio į abi puses matosi jūra. Gražiai pagerbti protėviai. Tačiau įdomiausias dalykas yra Elando piliakalniai. Jei Lietuvoje piliakalnis yra toks kalnas, ant kurio nėra pilies, tai čia atvirkščiai: kalno nėra, bet yra priešistorinės pilies likučiai. Paprastai jie atrodo kaip milžiniški akmenų žiedai. Ties Eketorpu tokia pilis yra atkurta. Vertas dėmesio statinys. Galima pamatyti ir kokie pastatai buvo jos kieme įvairiais laikotarpiais. Darbo dienomis ten demonstruojami senieji amatai, po visą teritoriją laksto kiaulės ir avys. Tačiau įspūdingiausia yra Groborgo (Gråborg) priešistorinė pilis: akmenų žiedas dydžiu prilygsta stadionui. Pasižiūrėkit per Google Earth- puikiausiai matosi iš kosmoso! Tęsiame kelionę į šiaurę. Ten mažiau laukinės gamtos, tačiau ir ši salos dalis mūsų nenuvilia. Dviračių takais sparčiai kertam centrinę salos dalį, tankiai apaugusią miškais. Mintys apie pietus ir parduotuvę mus atveja į Šiopingsvyką (Köpingsvik), nuo kurio iki pat šiaurinio iškyšulio beveik visą kelią minam vakarine pakrante. Nedidelis atsitraukimas nuo jūros mus apdovanoja staigmena. Nežinau ką rūko vienas Albėkės kaimo ūkininkas (skaičiau, kad Elande pramoniniu būdu auginamos kanapės), tačiau jo pievoje pamatome besiganančius kupranugarius ir lamas. O sugrįžimas į pakrantę ties Eleklinta (Äleklinta) priverčia išsižioti: nuostabiausi akmeniniai skardžiai! Ir dėl jų vertėjo atvažiuoti. Beveik visas vakarų pakrantės kelias vertas dėmesio. Yra poros šimtų metrų pajūrio atkarpėlė su panašiais kaip Gotlande kalkakmenio stulpais. Tačiau ne tuo Elandas garsėja. Šiauriau Biukselkrūko (Byxelkrok) tęsiasi plokščia akmeninė pakrantė, kadaise Karlo Linėjaus skambiai pavadinta Neptūno laukais. Tai kalkakmenio plokštės, kurias per tūkstančius metų nušlifavo jūros bangos, stumdydamos smulkius riedulius. Uolienoje gausu suakmenėjusių fosilijų. Niekur kitur nematytas gamtovaizdis. Šiaurinis iškyšulys, kuriame stovi kitas auštas švyturys Ilgšis Erikas. Neužsibūnam ten, nes laiko jau ne per daugiausia. Dar aplankom gretimame pusiasalyje esantį Trolių mišką. Nors dominuoja senos pušys, bet ir jos ištisai apraizgytos gebenėmis. Na kur gi daugiau tokią keistenybę pamatysi? Rytų pakrantėje apžiūrime sudužusio medinio burlaivio liekanas. Štai ir viskas, sukam atgal. Grįžimas į pietus mažiau įspūdingas. Dėl stipraus priešpriešinio vėjo daugiausiai renkamės miško keliukus. Kad nepamirštume civilizacijos, Šeloje (Källa) aplankome nepaprastai archajišką XI a. siekiančią bažnyčią, kuri, pastačius naują, jau pusantro šimto metų yra nenaudojama. Sunku būtų įsivaizduoti geriau išsilaikiusią senovę. Bažnyčia pastatyta greta pagonybės laikų šventojo šaltinio. Nuo jo vietovė ir gavo vardą („källa“ reiškia šaltinį). Iki vakaro pasiekiam Borgholmą. Į pilį patekti nepavyksta, nes darbo laikas pasibaigęs. Tad belieka pralaukti vienintelį per visą kelionę lietų ir „finišuoti“ kiek piečiau prie eilinio draustinio ribos. Per šešias su puse dienos numynėme 440 kilometrų. Kelionės išlaidos žmogui siekė 1030 Lt, iš kurių 913 Lt teko transportui. Tikrai nesigailim, kad važiavom. Tai tiek įspūdžių. Sėkmės kelionėse! Rytis |