 |
Riugeno sala
Geras dalykas tos išeiginės. Ypač, kai jos vidury savaitės. Belieka atsiprašyti iš darbovietės dar keturioms dienoms, ir štai jų jau turi devynias! Puiki galimybė kur nors nuvykti. Jau kelintą vasarą iš eilės per tokias „atostogėles“ keliauju dviračiu po Baltijos jūros salas. Olando salynas, Gotlandas, Elandas. Atėjo eilė ir Riugenui (Rügen). Apie šią Vokietijai priklausančią salą ir norėčiau papasakoti. Nors ir abejojau, ar Riugeno sala mums, žygeiviams, nepasirodys perdaug civilizuota, palaikančiųjų netrūko. Didžiausi nenuoramos mane ėmė raginti jau balandį, tik spėjus grįžti iš slidžių žygio. Kas per ažiotažas, bene iš tiesų ten važiuoti? Ir štai rezultatas: prieš pat Jonines dvylikos dviratininkų kompanija sėdo į keltą Klaipėda – Zasnicas... Riugeno sala – tai veikiau salų grupė, tarpusavyje sujungta smėlėtomis nerijomis. Joje įsteigti du nacionaliniai parkai ir biosferos rezervatas. Nuo žemyno Riugeną skiria dviejų kilometrų pločio sąsiauris, per kurį ties Štralzundo miestu pastatyti du tiltai. Pietrytinėje dalyje išsidėstę pagrindiniai pajūrio kurortai – Bincas, Zelinas, Giorenas, sezono įkarštyje jie būna baisingai apgulti. Tuo tarpu vakaruose – visiška ramybė, net gerves galima stebėti migracijos metu. Visa šiaurės rytų pakrantė – milžiniški kreidos skardžiai. Miškų saloje nedaug, didžiąją dalį užima dirbami laukai. Tačiau nesusiraukit, vokiškas žemės ūkio gamtovaizdis nelauktai gražus! Net rugiagėlės ir aguonos javų laukų pakraščiuose dėl grožio auginamos. Keliukai, kuriais traktoriai važiuoja laukų dirbti, nesumaitoti kaip pas mus, nes dar nuo VDR laikų jie iškloti betono plokštėmis. Ne asfaltas, bet irgi lygis! Mokytis mums dar ir mokytis... Daug dvarų, rūmų, parkų, archaiškų bažnytėlių. Nenuobodu. Kelionę po Riugeną pradedame nuo Jazmundo pusiasalio, garsėjančio kreidos skardžiais palei visą pakrantę ir bukų miškais. Apžiūrėję titnago laukus, plytinčius gana netoli nuo Mukrano prieplaukos, patraukiame Lycovo link. Čia stovi labai daili „Mažojo Lichtenšteino“ pilis, matoma iš visų apylinkių. Ties Lycovu prasideda plonytė nerija, skirianti Didžiąsias Jazmundo marias nuo Mažųjų. Malonu pasivažinėti tarp dviejų vandenų. Ir smagu per pietų pertraukėlę pakrantėje palaidyti aitvarą. Netoliese Zemperio miško parke užtinkame nuostabią rododendrų alėją. Imu įsitikinti, kad dėl Riugeno be reikalo abejojau. Laukinės gamtos čia yra sočiai. Įrengtų dviračių takų nedaug, dominuoja gruntkeliai, daugelis maršrutų pažymėti vien žemėlapyje. Tačiau aukštai keliu skrybėlę prieš žemėlapio sudarytojus - nors ir buvo vargo orientuojantis, jų dėka atradome nuostabių salos kampelių! Kai per pirmą pusdienį beveik neišlindome iš miškų, draugai man jau ėmė priekaištauti: „Ei, kas sakė, kad čia plika?! Ir kur minios turistų?“ Gerai dar kad dėl reljefo velnių negavau, nes Jazmundo kalvotumas mane ir patį nustebino. Nakčiai apsistojome kempinge vidury nacionalinio parko. Vietų laukinei nakvynei Riugene rasti nors ir nėra beviltiška, bet keblu. Šįkart viskas išanksto apgalvota – artėja Joninių naktis, ir ją norėtųsi praleisti kaip nors ypatingai. Pasistatome palapines, paliekame daiktus ir pavakarieniavę patraukiame kreidos skardžių link. Kelias eina per milžiniškų bukų mišką. Po jais tamsu, niekas neauga, visa žemė nuklota pernykščiais lapais. Niūrios, šiurpios, tiesiog raganiškos vietos. Vakaro prieblanda dar sustiprina įspūdį. Pakeliui aplankome Hertos ežerą ir piliakalnį, ant kurio pagonybės laikais būta galingos pilies, aukojimo akmenį. Aplinkui nė gyvos dvasios – koks gi vokiečių turistas kiš čia nosį tokiu metu! Prirakinę dviračius prie parko direkcijos tvoros (turbūt kad velniai jų nenujotų), laiptais leidžiamės prie jūros. Yra ką veikti, nes vien pats skardis 160 metrų aukščio, o kur dar takas iki aikštelės. Vidurnakčio sulaukiame vaikštinėdami pakrante palei baltuojančias kreidos sienas. Kitą rytą ilgiau pamiegoję pajudame Vitovo pusiasalio link. Jį su Jazmundu jungia pušynais apžėlusi Šabės nerija. Pačioje jos pradžioje, ties Glovės kurortėliu, yra du ežeriukai. Dviračių takas eina tiltuku per protaką tarp jų abiejų. Ši vieta pasirodo gana dėkinga vandens paukščių stebėjimui. Pervažiavus visą neriją, gamtovaizdis visiškai pasikeičia: nelieka nei miškų, nei kalvų, tik beribiai laukai. Tačiau važiuoti nėra nuobodu, nes keliukas vingiuoja pajūriu palei patį skardžio kraštą. Privažiuojame labai dailų Vito kaimelį (Vitt). Manau, čia turėtų estams patikti: kartotų sau garsiai jo pavadinimą, ir niekas dėl to nesipiktintų... Netrukus pasiekiame ir šiauriausią Riugeno tašką – Arkonos iškyšulį. Jame kadaise būta pilies su pagrindine visoje saloje pagoniška šventykla. Tais tolimais laikais Riugene gyventa slavų, apie tai byloja ir daugelis vietovardžių. Trečiosios dienos tikslas – Hidenzės sala. Iki jos dar tenka pusdienį pamanevruoti. Vitovo pietinį iškyšulį pasiekiame gana gerai paslėptu taku palei Vyko marias. Gražu, tačiau ne kartą tenka nerti per debesis smulkių muselių, o paskui krapštytis jas iš akių, šluostytis nuo drabužių. Persikėlę per sąsiaurį į pagrindinę salą, važiuojame į vakarus iki Šaprodės kaimo, iš kurio toliau plaukiame laivu. Čia turistų srautas jau didesnis, ir bilietas į abi puses kainuoja net 13 eurų. Hidenzė – siaura ir ilga sala, kurios beveik visa vakarų pakrantė yra smėlėtas paplūdimys. Šią nešiltą dienelę kur kas labiau džiugina kitas faktas: čia visiškai nėra automobilių. Na, išskyrus čia nuolatos kursuojantį autobusą. Be jo betoniniame kelyje, jungiančiame pagrindinius kaimus, dar galima sutikti kelias karietas ir daugybę dviratininkų. Tačiau visuotinis erzelis jaučiasi tik šioje „magistralėje“ ir Vitės kaime, visur kitur tvyro ramybė, ypatinga ramybė. Gal tai ir lėmė, kad Hidenzėje daugiau ilsėjomės, negu važinėjome. Salos gamtovaizdis kiek primena Kuršių neriją, tik čia mažiau medžių. Noiendorfo kaime beveik nėra gatvių, nameliai stovi išsibarstę kas kur. Vokiečiams tai, matyt, didžiausia egzotika. Vakare grįžę iš Hidenzės nusprendėme negaišti laiko ir užsimesti kuo toliau į pietus. Pasinaudojome unikalia proga – ištuštėjusiais plentais. Tiesiog vyko futbolo čempionatas, ir tą vakarą vokiečiai žaidė. Šiaip į svarbesnius Riugeno kelius ir nosį kyštelėti būtų baisu. Daugelis jų – istorijos paminklai, ne vieną šimtmetį (!) skaičiuojančios alėjos. Nepagalvojo protėviai, kad kada nors bus išrastas automobilis... Tarp įspūdingo storio „baobabų“ vos įsitenka dviejų juostų asfaltas be kelkraščių, medžių šakos virš galvų dažnai susijungę, taip sudarydamos tamsų žalią tunelį. Gražu, tačiau automobilių srautas didelis, tad dviratininkams šios alėjos mirtinai pavojingos. Dėkojame likimui, kad specialiai mums jas šį vakarą ištuštino! Mikliai numynę 20 kilometrų, apsistojome po bukais Drešvico miške. Vandens pasisėmėme iš upelio. Na štai, puikiausia laukinė nakvynė. Tęsiame kelionę į pietus palei Kubico marias. Jas pasiekiame ties Landovu, kuriame stovi daili gotikinė bažnytėlė. Apskritai Riugene plytų gotikos paminklų netrūksta, tačiau ši "kultūros bažnyčia" įžymi čia nuolatos vykstančiais renginiais. Mes joje užtikome įdomių instaliacijų. Pavyzdžiui, priešais altorių stovi baltais pūkais nuklotas stalas su baltu telefono aparatu, o prie stalo – kėdė su užrašu „Dievas“. Iki popietės pasiekiame Altefėrą. Šioje vietovėje Riugenas tiltais sujungtas su žemynu. Įsikūrę kempinge, be daiktų pervažiuojame į kitą krantą, į Štralzundo miestą. Didingas Štralzundo senamiestis – UNESCO saugomas pasaulinio paveldo objektas. Čia ir leidžiame laiką iki nakties. Futbolo aistruoliai pasilieka vienoje kavinėje žiūrėti rungtynių. Civilizacijos malonumai... Kelionė jau į pabaigą, o dar daug ko nespėjome pamatyti. Tenka rinktis. Iš pat ryto sėdame į traukinį ir pervažiuojame į Riugeno salos vidurį – į sostinę Bergeną. Čia kiek ilgiau užsilaikome tik prekybos centre. Apskritai turiu pasakyti, kad Riugene su maisto pirkimu yra ne kas. Visokio plauko užkandinių galima rasti kone kiekviename kaimelyje, o parduotuvių tenka gerokai paieškoti. Tarkim, maisto parduotuvės nėra Rambyne, nors tai viena iš didesnių salos gyvenviečių. Rožių miestas Putbusas. Girdėjau apie jį iš vokietukų dar mokyklos laikais, tik tada negalėjau suprasti, kodėl apie jį pasakodami jie taip aikčiojo. Dabar jau mielai paaikčiosiu ir aš. Prie kiekvieno namo ten auga po kelis gausiai žydinčius rožių „medžius“. Kadaise mano tėvas tuo užsiiminėjo – į specialiai suformuotą štambinės rožės ūglį įakiavo vijoklinę ir gavo tokį patį įspūdingą „medelį“. Darbo nemažai, priežiūros taip pat – žiemai kamieną reikia prilenkti prie žemės ir viską apkasti lapais, kad nenušaltų. O Putbuse tokių kūrinių begalės! Matyt, solidi sodininkų brigada užsiima jų priežiūra, nes net prie nuskurusių namų žydi rožės. Sprendžiant iš storų kamienų, jos gyvuoja jau daugelį metų. Nepanašu, kad štambus prilenkinėtų žiemai. Bet kaip tada juos išsaugo? Garco medžioklės pilis. Jos bokštas matosi kone iš pusės Riugeno. Gerokai tenka pavargti, kol miškais vingiuojančiu grindiniu užsistumiame iki jo. Bet nusileidimas į priešingą pusę atperka visus vargus. Tiesa, nusileidžiame tik tam, kad paskui kiltume į kitą kalną... Garco apylinkės pasirodo gerokai kalvotos ir tankiai apaugusios mišku, puiki vieta dviračių žygiams. Nors jos ir įsiterpusios tarp gausiai lankomų Binco ir Zelino kurortų, tiesaus susisiekimo tarp jų nėra. Mašinos šiuos miškus apvažiuoja didžiausiu lanku, todėl čia kur kas ramiau, negu būtų galima tikėtis. Pagaliau pasiekiame Babės kurortą, kuriame pro simbolinius vartus įvažiuojame į Mionchgūto pusiasalį. Jo pavadinimas reikštų vienuolių dvarą. Iš tiesų, viduramžiais šios žemės priklausė Eldenos vienuolynui (netoli Greifsvaldo). Nors jau vakaras, norisi dar kažką apžiūrėti, iš ryto tam laiko nebebus. Mionchgūte įsteigtas biosferos rezervatas. Pusiasalis sumegztas iš keleto siaurų ir ilgų iškyšulių, turinčių gana aukštą keterą, apaugusią nugeltusiomis viksvomis ir žole. Visa rytų pakrantė – ištisinis smėlėtas pliažas. Per maudymosi sezono įkarštį žmonių čia būna tvanas, tačiau dabar smarkiai vėjuota ir nešilta, kartais užeina lietaus šuorai, tai visur stebėtinai tuščia. Spėjame numinti iki pat tolimiausio kampelio – Mažojo Cikerio iškyšulio, nuo kurio aukšto kranto atsiveria puikūs vaizdai. Kiek pagrįžę, apsistojame kempinge prie Gagerio jachtų prieplaukos. Paskutinis pusdienis Riugene. Skalbiami galingų lietaus šuorų miname atgal į šiaurę tiesiausiu keliu. Giorenas, dar kartą Babė, Zelinas, kalvotieji Garco miškai. Neužilgo įriedame į pagrindinį salos kurortą – Bincą. Ir iš tiesų čia Palanga kvadratu! Net ir tokiu tragišku oru pagrindinės gatvės dviračiu kirsti nepavyksta, tenka nulipti ir stumtis per minią. Labiau už jūros tiltą visus pradžiugina prekybos centras, kuriame apsirūpiname lauktuvėmis. Dar keli kilometrai, ir mes jau Proroje, kurioje stūkso salos unikumas blogąja prasme – Hitlerio laikais statytos poilsinės. Tai šiurpus penkiaaukštis pastatas, besitęsiantis pakrante net penkis kilometrus! Galutinai įrengtas jis niekada nebuvo, tad daugelis korpusų stovi tušti. Apie antrą valandą dienos pasimato Mukrano prieplauka. Čia dviračių žygis ir baigiasi. Laukia 18 valandų jūroje... Reziume: |