Gotlandas

Sveiki!

 Nepraėjo nė mėnesio, kaip nusprendžiau papasakoti apie dviračių žygį po Gotlando salą. Daug prirašiau, bet gal nekeiksit...

 ***

 Žygyje dalyvavo dešimt dviratininkų. Aštuoniese pradėjom kelionę Vilniuje, dar po vieną prisijungė Rygoje ir Stokholme. Dviem automobiliais nusigavę į Taliną, per naktį persikėlėm į Stokholmą. Kitą vakarą pervažiavom į Niuneshamną (Nynäshamn), kuriame palikom mašinas ir išplaukėm į Visbį, vienintelį uostą Gotlande, į kurį plaukioja dideli laivai. Vietoje buvome apie trečią valandą nakties, tad beliko įsikurti pirmame pasitaikiusiame miškelyje prie pat miesto.

 Pradedam žygį. Iš pradžių iki pietų malamės po Visbį. Miestukas mažas, senamiestis kaip jam milžiniškas, įsikūręs stačiame šlaite į jūrą. Gatvelės grįstos, siauros, žmonių jose beveik nesimato. Namai tiesiog nykštukiniai, spalvingi, daugių daugiausia dviejų-trijų aukštų, be užuolaidų, visas gyvenimas juose – lyg vitrinoje. Ir tik vietomis kyšo milžiniški pilki šlovingos praeities griuvėsiai – bažnyčios, bokštai, gynybinė siena. Kažkuo visa tai primena sudūlėjusius dinozauro griaučius. Tiktai Katedra didelė ir nesugriuvusi. Reljefas – pasaka, be mažiausios žvaigždutės priekyje nežinia ar pavažinėtum. Užtat kokie reginiai atsiveria nuo terasų!

 Pajudam pakrante į šiaurę. Aplink visą Gotlandą veda dviračių maršrutas, kurį laiką sekame jo ženklus. Prie pat Visbio gauname tokių įkalnių, kad ohoho! Ir kas čia mums aiškino, kad Gotlandas lygus?

 Po nesėkmingo bandymo patekti į Liumeliundos urvus (uždaromi 16:00), traukiam Likešhamno link. Ten kažkur turėtų būti gausiai išreklamuotas takas per Grausnės pelkes. Linos džiaugsmui, jo taip ir nerandam („Nenoriu pelkių!!!“), bet aptinkam kitų Internete neskelbtų įžymybių. Visų pirma, Gardės piliakalnis. Beveik iš visų pusių – stačios sienos, vietomis net kabantys karnizai, taip kad ginti čia nebūtų ką. Jo aikštelė net 100 x 140 metrų dydžio! Kitas dailus objektas – prie pat jūros stūksantis uolinis pirštas „Nuotaka“. Pavažiavę kelis kilometrus palei jūrą, įsikuriam nakčiai prie aukštų uolų. Nuo jų viršaus atsiveria puikus vaizdas į įlanką. Aplinkui nė gyvos dvasios, tylu, tik du didžiuliai kirai piktai kvatoja. Vakarienei daug visokių siurprizų. Net latviškas šampanas.

 Kitos dienos tikslas – Forio (Fårö), arba Avių sala. Pakeliui dar ruošiamės apžiūrėti vieną pelkę. Vargais negalais pavyksta ją rasti, ir tai tik tada, kai metam paieškas... Šiaip nieko ten įspūdingo – kaip 0,01% Čepkelių, bet milžiniški raudonų aguonų laukai pakeliui į ją – tai jau kažkas ypatingo. Netrukus pasiekiam Foriosundą, iš kurio per kilometro pločio sąsiaurį kas pusvalandį kursuoja keltukas.

 Avių sala... Įdomu, ar rasim jų čia bent vieną? Vėliau dėl šios savo erezijos dar gausiu smarkiai gailėtis, o kol kas pamatau pirmąsias dvi juodas aveles.

 Traukiam į vėjų perpučiamą Rusų iškyšulį. Pavadinimas išliko nuo Krymo karo laikų, kai anglai ta pačia proga iškrapštė rusus iš Alandų salų. Čia pat likę ir nuo choleros mirusių anglų karių kapai. Akmenuota pakrantė, kadagiai, žemi medžiai, visur baltai žydi kregždūnės. Gėlės kaip gėlės – ir neįtartum, kad tai baisūs nuodai. Vėl gi aplinkui nė gyvos dvasios, tik paukščiai savo tvarką įvedinėja. Žuvėdros, kirai, jūršarkės, kirlikai. Prie vandens net baisu prieiti – žuvėdros tuoj su klyksmais užpuola, taikosi į galvą kirsti. Galvojom, juokauja, bet Laimiui vėliau viena vis tik smogė į kepurę... Štai iš kur Hičkokas savo filmui idėjų sėmėsi. Kur kas maloniau visa tai iš tolo stebėti. Pro žiūronus. Ir pievomis ne visur ramiai pavažinėsi – jūršarkės piktai švilpdamos ima persekioti. O galvojom, kad Gotlande per turistus nebus kur apsisukti...

 Išsitraukiu detalų žemėlapį. Pabandykim nurėžti kampą štai šitais šunkeliais... Netrukus privažiuojam vartus. „Prašom uždaryti, laisvai besiganantys gyvuliai“, skelbia užrašas. „Tikiuosi, čia ne apie šunis“,– sakau. Važiuojam į vidų. Didžiulė teritorija, avių niekur nematyti. Gamtovaizdis neįprastas, kažkuo panašus į Afrikos savaną: trumpai nuėsta žolė, jokių krūmų, tik pavieniai žemi medžiai plokščiomis viršūnėmis. Betrūksta, kad liūtai užpultų. Privažiuojam antrus vartus, netrukus trečius... Prasideda iš plokščių akmenų sukrautos tvoros, važiuojam akmeniniu labirintu. Vartų jau seniai nebeskaičiuojam. Užtaikom į nebe pirmą aklavietę.

 Štai ir juodos avys. Ir valstiečio kiemas. Paskutinių vartų link važiuojam per avių gausiai patręštus šiaudus. Vienintelė svajonė – ant jų neišsidrėbti. Pagaliau šis „vamzdiecas“ (tiksliau, „aviecas“) baigiasi. Mes vėl asfalto kelyje su naivia viltimi, kad tai nebepasikartos...

 Vakare įsikuriam šalia Senojo uosto (Gamle Hamn). Tai užpelkėjusiu ežeriuku virtusi siaura įlanka, kurioje priešistoriniais laikais būta uosto. Bet viskas nublanksta prieš fantastiškų formų klintinius stulpus, stūksančius prie jūros. Laipiojam po juos, grožimės. Fotosesija nesibaigia iki nakties. Kur kas daugiau stulpų prisižiūrim kitą rytą Digerhiuvudo rezervate, ten ištisai „dygliuota“ net 3,5 km pakrantės! Būtų ką veikti ir visą pusdienį. Bet patys įspūdingiausi gamtos paminklai mūsų laukia šiauriausiame iškyšulyje – Langhamare. Kai kurie klintiniai stulpai čia primena Velykų salos skulptūras, jų aukštis viršija 8 metrus. Tarp pakrantės akmenų gausu fosilijų, kai kurių akmenų raštuose galima atpažinti koralus.

 Kertam kampą. Savaime suprantama, vėl laukia „avieco“ dozė, tik šį kartą rimtesnė: laiptais perkėlinėjam dviračius per rezervato tvorą. Kai ką imu suprasti. Jei kelias žemėlapyje punktyrinis, gero nelauk. Ir apskritai, vos ne visa Avių sala suskirstyta į milžiniškus gardus.

 Apsukam garbės ratą asfalto keliais. Beieškodami parduotuvės, kyštelim nosį į kempingą. Tai štai kur pasislėpė visi Gotlando matrasininkai! Pratūnos jie ten ištisas atostogas, o paskui skleis gandus, kad čia daug žmonių, kad čia nėra ramybės... Užsukam į tolimiausią rytų iškyšulį prie švyturio. Vanduo ledinis, bangos didelės. Loreta prie pat dviračių pamato gyvatę. Netoli nuo Avos kaimo užlipam į miško kopą. Geltonas smėlis, pušys suraitytom šakom, tolumoje mėlynuoja jūra. Pasirodo, atvirų smėlio plotų šioje salos dalyje netrūksta, ir jų kilmė gana netikėta – kadaise eroziją savo kanopomis sukėlė žirgai. Vakarop grįžtam į „kontinentą“, t. y., į didžiąją Gotlando salą.

 Kitą rytą  pradedam pažintį su rytine pakrante. Lergrave pozuojam didžiulėje uolinėje arkoje. Laimis ir Sapnas ilgai nenori mūsų paleisti. Fiurildeno pusiasalyje patenkam į ufonautų nusileidimo aikštelę – milžinišką nenusakomos formos aikštę, iš visų pusių apsuptą 10 metrų aukščio sienų. Pasirodo, čia būta akmenų skaldyklos. Nemažiau įdomus plonytis Hiuskeno iškyšulys, primenantis dygliuotą vėzdą – geltonai žydinti pieva, prismaigstyta uolinių stulpų, nuo keteros matosi ko ne visa Gotlando šiaurė.

 Po pietų euforija ima atslūgti: prastai sekasi orientuotis, kamuoja alinantis karštis, duobėti ir akmenuoti miško keliai, nemenkas kilometražas... Net įdomybės šįkart kažkokios nykios. Ir publika ima iškristi. Palikę grupę prie kempingo pailsėti, su Vytu nulekiam ieškoti nakvynės vietos. Neveltui stengiamės, randam tikrą rojaus kampelį. Sekli rami įlanka, nugludintų akmenų pakrantė. Ir vėl nė gyvos dvasios aplinkui. Vakarienė leidžiantis saulei. Švenčiam Rasas. Trečią valandą nakties – saulėtekis iš jūros.

 Atėjo paskutinė žygio diena. Rodos, ką čia naujo bepamatysi... Bet šiandien Vidurvasaris – skandinaviškos Joninės. Gothemo kaime užtaikom į Vidurvasario stulpo kėlimo ceremoniją. Žilas guvus akordeonistas mus pakviečia prisijungti. Prasideda močiučių ir vaikučių repertuaras: šokam su visais ratelius, dainuojam, žaidžiam „miegančią meškutę“. Vaišinamės kava ir bandelėmis su kardamonu.

 Dalhemas. Nelaukta įdomybė – retro stiliaus parduotuvė-muziejus. Vidury kaimo – gigantiška XIII amžiaus bažnyčia. Kol ją apžiūrinėjam, ji ima ir prašnenka. Pasirodo, Sanita nesusilaikė nepaspaudus kažkokio mygtuko... Miesto pakrašty įsikūręs geležinkelio muziejus. Pasirodo, Gotlande kadaise būta siauruko. Dabar bėgių palikta gal tik pora kilometrų. Kyla pagunda išsinuomoti velodreziną, bet nerandam kam sumokėti – visi švenčia.

 Palei pietus pasiekiam Rūmos (Roma) vienuolyno griuvėsius. Jie paversti teatru po atviru dangumi. Nerasi bukleto apie Gotlandą, kuriame nebūtų rašoma apie čia vaidinamą „Romeo ir Džiuljetą“. Gretimais įsikūrusi stiklapūčio dirbtuvė, dailės galerija, suvenyrų krautuvėlė, net vaistažolių darželis. Rodau Sapnui diemedį – žiūrėk, štai tas brudas, apie kurio žydėjimą žygeiviai dainuoja...

 Vidurvasario naktis Visbyje. Miesto neatpažinsi: pilnas uostas kruizinių laivų, gatvėse šurmuliuoja minios turistų, barai ir restoranai gulte apgulti, bet tai netrikdo čia amžinai tvyrančios ramybės. Spalvingai apšviesti fasadai, švytintys sidabriniai debesys tamsiame danguje, pieno baltumo jūra. Būčiau fotografas – pablūsčiau... Bet ir šiaip mėgautis yra puiku, pavyzdžiui, lauko kavinėje prie alaus bokalo.

 Štai ir viskas. Kelione likome patenkinti, net atsirado aktyvistų, norinčių kitąkart kelionę pratęsti. Per penkias dienas nuvažiavom 350 km, bet spėjom aplėkti tik šiaurinę salos dalį. Būtinosios išlaidos žmogui siekė 720 Lt, iš jų 560 Lt teko keltams. Nepigu, bet važiuoti dar ir kaip verta!

 Sėkmės kelionėse!

 Rytis