 |
Visai Žolinių, visai žygis
----- Original Message -----
Toli mums, aišku, iki Meškučio žygdarbių per Žolines, bet ir mes ta proga neblogai padviračiavom. Tris dienas keliavom po Pamarį ir Kuršių neriją. Štai mūsų pasakojimas. Išsiruošėm aštuoniese, kelionę pradėjome iš Klaipėdos. Orelis nieko gero nežadėjo, bet vis tiek nesitikėjom, kad, dar neišvažiavę iš miesto ir net nespėję užsipirkti maisto, sumirksim iki siūlo galo. Jei bent tas galas būtų sausas likęs, turbūt, atidėtume kelionę, bet dabar tai jau viskas buvo dzin. Įkalėm po pakelį jogurto (nors, anot Audriaus, kalama tik arbata bei alus) ir išjudėjom. Oras nepagerėjo, gavom krušos. Apvažiavę gigantišką betoninę užtvarą, paguldytą skersai kelio, pasiekėm Vilhelmo kanalą. Tiltas, kuriuo ruošėmės keltis į kitą krantą, buvo gerokai apardytas, sumanymo teko atsisakyti. Keliavom tuo pačiu krantu. Vaizdai neblogi, kai kur per properšas matosi Kuršių nerija. Toliau važiavom pro Dreverną, Svencelę, vėliau - smėlėtu miško keliuku, kol pasiekėm Kintus ir ilgai lauktą vietos įžymybę - kepyklėlę. Kai kurie nekantrūs piliečiai pakeliui spėjo pareikalauti bandelių KIRPYKLOJE (juk sunku teisingai perskaityti iškabą, kai seilės varva). Prisišnioję bandelių, numynėm į Ventės ragą. Vėjas siaubingas, marios panašios į audringą jūrą. Kažkoks pamišęs burlentininkas lėkioja baisiu greičiu. Pavažinėjom molu, per kurį ritasi bangos, užlipom į švyturį. Vakarop kiečiais, dilgėlėmis ir dagiais užžėlusiu duobėtu keliuku palei Kniaupo įlanką brovėmės Minijos kaimo link. Na ir gerai - vis gi Žolinės. Pakeliui susiradom neblogą pramogą. Ties apgriuvusiais šliuzo vartais į kanalą buvo įmestas šieno ritinys, tad pažaidėm intelektualų žaidimą - šuolį į Kakajamą. Viskas baigėsi geruoju, niekas nei nuskendo, nei purve išsimaudė. Garsiajame Minijos kaime pabuvom neilgai, skubėjom dar su šviesa įsikurti nakvynei. Apsistojom ties Kintų tiltu. Ėmė giedrintis, sužibo žvaigždės. Kita diena buvo saulėta, bet vėjuota. Apsilankėm Aukštumalos pelkėje. Ten įrengtas puikus pažintinis takas, jo gale stovi apžvalgos bokštelis. Privažiavom Krokų lanką - vienintelį Lietuvoje jūrinės kilmės ežerą. Daugelis jį iš pradžių palaikė mariomis - tokios didelės buvo bangos. Vėliau pro Šilutę nuvažiavome į Rusnę. Po salą ilgai nesisukiojom - pervažiavę kelis įdomesnius tiltukus, patraukėm tiesiai Uostadvario (anot Mingailės, Aukštauosčio) bokštelio link, kur papietavom. Iš bokštelio atsiveria puikūs vaizdai, už marių matosi Kuršių nerija, nesunku atpažinti Parnidžio kopą. Po pietų laukė įdomiausia atrakcija - iš Uostadvario kėlėmės su visais dviračiais į Minijos kaimą. Juokėmės matydami, kaip mažytis kateriukas buksyruoja didelę medinę valtį, kuri blaškosi, lyg ant kabliuko užkibusi žuvis, ir vis išmušinėjo katerį iš kurso. O gi paaiškėjo, kad jie mūsų atplaukia... Kai kas vos iš juoko nesprogo, o kai kam ir visai nelinksma pasidarė. Tai bent dėjom slalomą! Vienas didesnis kateris mus specialiai pasivijo, kad komanda visą tą cirką geriau matytų. Bet ir vėl - nei aukų, nei sugriovimų: krantą pasiekėm sėkmingai. Neilgai pamynę pedalus, pasiekėm Šturmus, iš kur laivu kėlėmės į Pervalką. Na, čia tai laivas kaip laivas, bet vis tiek pramoga gavosi nebloga. Mariose bangos didžiulės, tad retkarčiais gaudavom vandenėlio. Nevienodai visiems sekėsi - kai kam kliuvo taip, kad vanduo čiurkšlėmis nuo nosies galo bėgo... Į krantą visi išlipom leipdami iš juoko ir varvėdami beveik tiek pat, kaip po vakarykščio lietučio. Na, o apie Kuršių neriją ir pasakoti nereikia - ten gražu, geri nauji dviračių takai, skanus "Baltijos originalusis" alus, kuris kažkaip iki Vilniaus nebenukeliauja. Kitos dienos pavakarę jau buvome Klaipėdoje. Visi kuo puikiausiai nusiteikę - vadinasi, savaitgalis nusisekė puikiai. Tai tiek apie Pamarį. Iki! Qubas |