Oland (Åland) salynas

Dešimties dviratininkų grupė grįžo iš savaitinės kelionės po Olando (Åland) salas Suomijoje. Kelionė išėjo tikrai įdomi ir stebėtinai pigi – būtinos išlaidos žmogui nesiekė nė 400 litų, nors mes net 13 kartų kėlėmės įvairiausiais keltais, nuo didelių jūrinių iki visai mažyčių, skirtų tik žmonėms ir dviračiams. Norit sužinoti, kaip mums tai pavyko? Štai mūsų pasakojimas.

    --------------------------------------------------

Idėja aplankyti Olandą kilo važinėjant po Suvalkų kraštą. Kai grįžę namo radom apie salyną Indrės ir Sapno pasakojimą, daugiau raginimų nebeprireikė. Puoliau studijuoti vietinių keltų tvarkaraščius.

Išvykom ankstų šeštadienio rytą. Per dieną dviem automobiliais nusigabenom dviračius į pietvakarių Suomijos miestą Turku. Nakvynei įsikūrėm jau saloje – pavažiavę dar 20 km į vakarus, į ją patekome tiltu. Kitą rytą vairuotojai pastatė mašinas miesto centre ir grįžo dviračiais. Neužilgo pradėjom žygį.

Asfalto kelias vingiuoja tarp uolų. Tiltais pervažiavę dar keturis sąsiaurius, pasiekiam Teersalo prieplauką. Iš čia ruošiamės keltis į kitą įlankos pusę. Dar valanda laisvo laiko. Ir gerai, nes keltas į Hakenpe (Hakkenpää) plaukia tik kartą per parą. Pastudijuoju kitus tvarkaraščius. Rytmetinis keltas po mažąsias saleles pieno dienomis išplaukia 6:20, ne pieno dienomis – 7:20. Bene jam karvės sąlygas kelia?!

Ir štai pirmoji žygio atrakcija. Sumokam po tris eurus ir nedideliu baltu laiveliu išplaukiam. Pradžia ne be nuotykių. Vos įvažiavę pastebim, kad Loretos ir Vitaliaus dviračių ratai nuleisti. Pradedam lopyti kameras, o keltas tuo tarpu pajuda priešinga kryptimi, negu tikėtasi. Pasirodo, pakeliui jis dar turi užsukti į tris saleles. Po 45 minučių sudėtingų manevrų (ir remontų) mes jau krante.

Nieko nelaukę, minam toliau, nes norim dar šį vakarą pasiekti Olando salyną. Miškai, laukai, įlankos, tiltai, pilnos žemuogių pakelės. Pervažiavę Kustavi salą, stabtelim prie dar vieno kelto. Čia kažkas panašaus į Smiltynės perkėlą, prie lyno pririšta platforma nemokamai kelia kas pusvalandį. Šį kartą nuotykių mažiau – nuleido tik vieną padangą, ir vėl Loretai. Laiko turim dar daug, tad su Genute prasiilginam maršrutą, ir į Usneso (Osnäs) prieplauką atvažiuojam kitu keliu. Usnese randam saviškius, prisėdusius prie „Lappin kulta“, ir laivą, tolstantį nuo kranto. Pasirodo, savo genialiajame plane palikau bug‘ą – sekmadieniais paskutinis keltas išplaukia valanda anksčiau. Nakčiai įsikuriam įlankos pakrantėje ant didžiulio plokščio akmens. „O, nuogos moterys…“ – girdžiu svajingą Ričardo balsą. Pasirodo, vos gavęs žiūronus, jis kitame krante randa pirtį.

Išplaukiam anksti ryte. Laivas nemažas, jame telpa daug mašinų. Viršuje yra bufetas, prie kurio dar iki atidarymo nervingai sukiojasi turistai. Salone yra rozečių, tad galima pasikrauti telefoną. Bet didžiausias šio kelto privalumas, kad jis mums nieko nekainuoja! Tai ir yra mūsų kelionės programos vinis: žmonės ir dviračiai Olande keliami nemokamai, jei neplaukia iš karto viso kelio nuo kontinento iki centrinės salos. Na, negi tuo nepasinaudosi?

Per pusvalandį pasiekiam pirmąją Olando archipelago salą – Brendio (Brändö). Olandas yra švedakalbė autonomija Suomijos sudėtyje, turinti savo oficialią simboliką. Jų vėliava panaši į kitų Skandinavijos šalių: raudonas kryžius geltonais kraštais mėlyname fone. Ant kiekvienos pašto dėžutės rasi užrašą, kad laiškus galima siųsti TIK su Olando pašto ženklais. Į akis krenta saviti mėlynai balti automobilių numeriai, kurių triraidžiai kodai prasideda „ÅL“.

Išilgai pervažiuojam visą Brendio salą. Tai 20 km ilgio uolėtų salų ir salelių virtinė, sujungta tiltais ir pylimais. Važiuodamas beveik visą laiką matai jūrą su gausybe salų. Beje, asfaltas visame salyne raudonas. Kitoks jis ir negalėtų būti, nes žvyro čia nėra, o vietoj jo naudojama čia pat sumalta raudono granito skaldelė. Piečiausia salų grandinės dalis vadinasi Tūšholma (Torsholma), labai laisvas jos pavadinimo vertimas galėtų būti „Perkūno uolos“. Ši sala tikrai ypatinga, jos krantai – visiškai stačios raudono granito sienos nuapvalintomis viršūnėmis. Į prieplauką iš jos veda ilgas lenktas raudonos skaldos pylimas.

Ir vėl plaukiam. Laivas dar didesnis už ankstesnįjį. Trims valandoms užsukam į Kiumlingės (Kumlinge) salą. Atrodytų, ką čia veikti, jei per visą salą nėra nė 10 kilometrų. Tačiau laikas tirpte ištirpsta. Pirma rimta kliūtis – uogos. Prie pat kelio begalė žemuogių, o miške tiek mėlynių, kiek neteko gyvenime matyti. Uogos didelės, kemši jas ir jauti, kad nėra nė menkiausios vilties visas surinkti. Ir kaip pro jas praeiti?! Pietūs prie parduotuvės. Vėliau nuvažiuojam iki bažnytėlės. Ypatinga archaika. Vidus išdekoruotas viduramžius menančiais piešiniais. Ir kapinaitės pasirodė savotiškos: antkapiuose daug kur iškalta ne tik vardai ir datos, bet ir kuo žmogus buvo. Valstietis, laivininkas, karūnos tarnautojas, valstiečio duktė… Vos randam laiko nuvažiuoti iki kito salos galo, o jau reikia skubėti į keltą. Po valandos plaukimo mes Vodio (Vårdö) saloje. Už 12 km dar perkėla…

Taip iki vakaro pasiekiam pagrindinę archipelago salą – Olandą. Pažintį su ja pradedame Bomarsundo vietovėje, kur stūkso gigantiškos jūrinės tvirtovės griuvėsiai. Kadaise tai buvo labiausiai į vakarus nutolęs Rusijos imperijos įtvirtinimas. XIX amžiaus viduryje, Krymo karo metu jį buvo apsupę anglai ir prancūzai. Kai po intensyvaus apšaudymo įgula pasidavė, visa tvirtovė buvo susprogdinta. Patys griuvėsiai didelio įspūdžio nedaro, tačiau kai pamatai, kokioje milžiniškoje teritorijoje viskas išsidėstę, suvoki neįtikėtiną šio statinio dydį.

Kitą rytą pradedam nuo viduramžiškos Kastelholmo pilies. Ko gero, tai labiausiai turistų lankomas objektas visame salyne. Į vidų neinam, bet ir iš išorės yra į ką pažiūrėti. Nuo įlankos pusės matosi, kad pilis pastatyta ant nemažos uolos. Didžiulei turistų armijai užimti aplinkui pristatyta kioskų, kavinių, visokiausių užeigų. Tuo tarpu mes šiai dienai planuojam pasprukimą kuo toliau nuo civilizacijos.

Minam į šiaurę. Turistinius blizgučius keičia žemės ūkis. Šalia kelio plyti didžiuliai svogūnų laukai, valstiečiai juose kažką dirba. Kvapelis neblogas. Privažiavę nuošalų Longberjsiodos (Långbergsöda) kaimą, pasukam į gūdžius paparčių prižėlusius miškus. Ten žemėlapyje pažymėta akmens amžiaus stovyklavietė. Įdomu, kas tai turėtų būti? Pasirodo, archeologai ten jų yra suradę nevieną, tad tose vietose dabar įrengtas pažintinis takas. Vienoje vietoje eksponuojami kasinėjimai, kitoje atkurta, kaip viskas atrodė prieš 4000 metų. Net dvi „akmens amžiaus moteriškės“ pasodintos, kad turistus užiminėtų. Jos pasūlo mums pasimatuoti kailius. Geriausiai ši apranga tinka Ričardui, nes jis neseniai spėjo visas apsitarkuoti, nusiversdamas ant žvyrkelio. Su akmeniniu kirvuku jis atrodo kaip tikras pirmykštis kovotojas. Tuo metu Lina, įlindusi į palapinę, pagroja pirmykščiu ksilofonu. Visos stovyklavietės yra maždaug 50 metrų virš jūros lygio. Pasirodo, Olando salos nuolatos kyla, ir tais tolimais laikais čia buvo jūros krantas. Gretimame tvenkinyje Ričardas ir Loreta pasiirsto iš medžio kamieno išskobtais luotais. Vėliau visi pasivaikštom gamtiniu taku, aplankom vieną iš aukščiausių Olande Longbergo kalną (apie 120 m). Nuo jo atsiveria puikūs vaizdai į šiaurinę pakrantę.

Turbūt, labai įsijautėm į akmens amžių, nes, užuot pasukę atgal, toliau nuvažiavom nesunkiai praeinamu pėsčiųjų taku… Laimei, tai tęsėsi tik kilometrą, vėliau pavyko rasti šunkelį. Tačiau bandymas juo apvažiuoti įlanką nepavyko: paragavę neblogo vamzdieco, buvom priversti apsigręžti. Nieko baisaus – užtat prisigrybavom sočiai. Ir štai mes vėl asfalto kelyje. Lekiam tiesiai į Sapno išgirtą šiauriausią Olando dalį – Getą. Keistas jausmas apėmė, ją pasiekus: lyg kas būtų medžius už šaknų truputėlį žemėn įtraukęs. Ima atsiverti vis didesnės erdvės, stiprėja vėjas. Vakare pasiekiam Vesterjetos (Västergeta) kaimą. Po neilgos žvalgybos randu žvyrkelį, kuriuo būtų galima pasiekti šiaurinę pakrantę. Kylam aukštyn, medžiai žemėja ir retėja, kol lieka pavienės žmogaus ūgio pušaitės, kyšančios iš švelnių formų granito plyšių. Saulėlydžio spinduliuose atrodo, kad tai ne akmuo, o sustingusios smėlio kopos. Pasiekiam viršūnę. Nuo jos atsiveria fantastiški vaizdai į spindinčią jūrą, iškyšulius stačiais raudono granito krantais, daugybę salelių. O dar tos saulėlydžio spalvos! Žemyn nebesileidžiam, įsikuriam tiesiai ant uolos. Nuostabiausia nakvynės vieta per visą kelionę.

Atrodo, senokai beplaukiojom. Kad nereiktų grįžti tuo pačiu keliu, iš Getos keliamės į Skarpnotio (Skarpnåtö) iškyšulį. Čia du kartus per parą kursuoja mažas keltukas pėstiesiems ir dviratininkams. Mums labai pasiseka, nes, nežinodami grafiko, pataikom tiesiai į išplaukimą. Už perkėlimą sumokam po 6 eurus. Toliau minam pedalus labiausiai į vakarus nutolusios Ekerio (Eckerö) salos link. Čia ilgiau užsibūnam Stūrbyje (Storby). Vos atvykę, pataikom į mugę. Ta proga Vitalius priperka vietoje augintų daržovių. Vėliau nuvažiuojam iki prieplaukos, iš kur dideli keltai plaukia į Švediją, apžiūrim senąjį molą, prie kurio kadaise švartuodavosi paštą vežantys laivai.

Artėja vakaras, tad sparčiai minam pedalus į pietus. Norim apsistoti kuo arčiau sostinės Mariehamno. Pastudijavę detalų žemėlapį, randam, kad yra šansų apsistoti prie jūros. Vietovė vadinasi gana atgrasiai – Träskvik (pelkėta įlanka), bet pamėginsim. Torpo kaime išsukam iš asfalto. Gruntkelis kilometras po kilometro eina pylimu per gūdžiausius užpelkėjusius miškus. Nieko gero… Galų gale kelias baigiasi, ir saulėlydžio spinduliuose pamatom į jūrą besileidžiančias uolines pakopas. Prie vandens stovi vasarnamis, bet šeimininkų nėra, tad apsistojam netoliese pakrantėje. Keista, bet čia, visiškoje pelkių apsuptyje, labai nedaug uodų. Reto grožio įlanka, puiki vieta maudynei – regis, mums ir vėl pasisekė šauniai įsikurti. Kol verda vakarienė, grožimės raudona mėnulio pilnatim, besileidžiančia į jūrą.

Mariehamnas. Tvarkingas, gražus miestas. Visai malonu po ilgesnio laiko prisiminti, kad egzistuoja civilizacija. Žali skverai, pilna turistų pėsčiųjų gatvė. Pakrinkam kas kur. Keliese spėjam aplankyti miesto muziejų ir prisipirkti suvenyrų. Atradimas – Valio ledai su lakrica. Papietaujam pusiasalyje, po kurį laisvai vaikštinėja povai. Ruošiamės sukti namo. Numinam į Longneso iškyšulį, iš kurio netrukus išplaukiam.

Šį kartą plaukiam pietiniu salyno pakraščiu. Keista, bet gamta čia kitokia, mažų salelių ypatingai daug, jų krantai daug aukštesni. Tiesiog sunku suprasti, kaip keltas tarp jų nepasiklysta. Per 2,5 valandos pasiekiam nuošalią Šiokario (Kökar) salą. Turim laiko tik trumpai pasižvalgyti ir pernakvoti. O gaila, nes ji gerokai skiriasi nuo anksčiau matytų. Daugelis uolų čia melsvai pilkos, o reljefas toks kalvotas, kad net asfalto kelias pareikalauja nemažai jėgų. Norėčiau čia dar sugrįžti.

Korpo sala. Kelio ženklai skelbia, kad čia jau tikroji Suomija. Hejdå, Åland! Ir vėl – tiltai, keltai, tiltai, keltai… Miške nepaprastai daug grybų. Lyg ir specialiai nerenkam jų, bet vakare grybienę vos įveikiam. Paskutinė nakvynė gamtoje prie nendrėmis apaugusios įlankos. Čia pasižymi Saulius. Iš vakaro numynęs tiesiai į Turku, naktį pas mus atvažiuoja mašina. Jo dėka kitą rytą į finišo tiesiąją išvažiuojam be daiktų. Šventė! Tačiau, matyt, iš to džiaugsmo sušlubuoja mūsų orientacija, ir tiesiausiu keliu Turku pasiekia tik Vitalius. Dviese tik ties antru žiedu atsitokėjam, kad pilam miesto aplinkkeliu, o visi likusieji, susipainioję rodyklėse, kelis kilometrus autostrada numina Helsinkio link. Tuo pačiu ir su policija pabendrauja…

Tai tiek žinių apie mūsų kelionę. Per šešias su puse dienos numynėm 460 kilometrų, be to, apžiūrėjom Mariehamną, Turku, Helsinkį ir Taliną, iki valios prisiplaukiojom laivais. Net ir su oru pasisekė: visą laiką buvo vasariškai šilta, vos porą kartų trumpai nulijo. Laikau kelionę pavykusia, siūlau apsilankyti Olande ir kitiems. Jei reikia kokių patarimų, kreipkitės. Sėkmės!

 Rytis