 |
Latvija
Sveiki! Patys nekantriausieji jau klausinėja, kaip ten mums sekėsi Latvijoje. Taigi, kam bus kantrybės - prašom paskaityti. -------------------------------------------------------- Keliavome dviračiais aštuoniese, iš namų išvykom ketvirtadienį vakare, parsiradom antradienį paryčiais, žodžiu, pravažinėjom visą "išplėstinį savaitgalį". Pradėjom nuo Turmanto, nakvynei apsistojom už 10 km ant Pakalniškių piliakalnio. Kitą rytą - žemas startas. Ir jau Zarasuose toks pat žemas finišas: subyrėjo Laisvės dviratis. Užpakalinio rato guoliai mirė, sulaukę garbingo amžiaus. Prireikė keleto vizitų į turgų ir net 3 valandų darbo, kol sulipdėm šiokį tokį važiuojantį surogatą. Bet ir tai dar ne viskas: po remonto pavažiavus 200 metrų, subyrėjo ir to rato "šuniukai"... Dar pusvalandis remontui. Po tokios pradžios pasidarė apskritai nebeaišku, ar važiuosim mes į tą Latviją. Bet no pasaran! Be nuotykių pasiekėm paskutinį Lietuvos punktą - Stelmužę. Prie bažnytėlės ištisos pievos neužmirštuolių. Gražu! Važiuojam į pasienį. Ten man paaiškino, kad mano pasas padirbtas, nuotrauka perklijuota, bet, pusvalandį pakvaršinę galvą, praleido. Apie trečią valandą dienos mes jau Latvijoj. Net nebesitiki! Žvyrkeliais pro sodus pajudėjom link Svetezero. Ant elektros skydinės lipdukas su kaukole ir užrašu... POISON. Pusė penkių mes jau ant Eglių kalno. Pats kalnas gal ir neypatingai įdomus, užžėlęs, viršukalnėje voliojasi buvusio medinio bokštelio liekanos. Bet jau kam kam, o dviratininkams ten būtina apsilankyti. Iš vakarų pusės užkilimas nesunkiai randamas, dalį kelio gali tekti stumtis. O štai nusileidimas į rytus link Svetezero - tikras kaifas! Skrisdamas duobėtu gruntkeliu žemyn per akmenis, smėlio lopus ir gilias vėžias 40 km/h greičiu taip ir svarstai: prisiplosiu - neprisiplosiu... Jau atrodo finišas, bet po poros šimtų metrų lygios vietos - naujas etapas, dar statesnis. Tik tada ir įvertini, koks tas Eglių kalnas aukštas. Jėga! Ir net po visko, judant link Sventės kaimo žvyrkeliu, pasitaiko ne vienas galingas nuolydis. Kartą Sapnas belenkdamas Laisvę išskrido iš trasos ir įvažiavo į upelio vagą... Toliau asfaltu pro Ilukstę pajudam Dauguvos slėnio link. Apsistojam prie mažyčio ežeriuko. Žvaigždėta naktis, lakštingalos, virti makaronai, msiao (nedrįsčiau to brudo vadinti "miaso"), net už pavadinimą bjauresnis alus "Varpa" - žodžiu, balius. Kitą rytą - vėl žemas startas su gana žemu finišu: mūsų politrukas Linas parodė kaip reikia užvažiuoti į 45 laipsnių statumo šlaitą. Taip rovė, kad net grandinė trūko. Remontas, matj perematj... Laimei, ne toks ilgas, kaip praeitas. Atvykome į Dvietės kaimą. Antra įžymybė po didžiulės bažnyčios - vietiniai vaikėzai, važinėjantys velomobiliu. Toliau ilgai ir nuobodžiai mynėme žvyrkeliu palei Dauguvą. Kad neliūdėtume, Sapnui nuleido ratą. Nuėmęs padangą, Sapnas joje rado... akmenuką. Štai jums ir mokslinė fantastika. Apžiūrėję išties gražų ir didelį Dignajos piliakalnį, motoriniu keltu persikėlėm į kitą Dauguvos krantą į Livanus. Prisipirkę labai skanių sausainių ir, deja, vėl nesėkmingai pasirinkę alų, plentu judam toliau. Dar vienas milžiniškas piliakalnis. Prieš pat Jekabpilį lyg tarp kitko važiuojam pasižiūrėti Rogalių akmens, o ten... Na, žodžiu, taip ten fantastiškai patiko, kad niekur toliau ir nebevažiavom. Akmuo a la Puntukas, 5 m aukščio ir 20 m apimties, privažiavimas prie jo į gilią griovą toks jėgiškas, kad su Sapnu nepatingėjom atgal užsitįsti dviračių ir vėl visu greičiu nudardėti žemyn. Aplinka sutvarkyta, pro pat akmenį teka mažas skaidrus upeliukas, už 50 metrų įtekantis į Dauguvą. Rekomenduoju - apsilankykit! Trečią dieną atvykom į Jekabpilį. Ties Krustpilio pilimi atsisveikinom su trim bendražygiais - Sigiu, Mareliu ir Linu, jie patraukė atgal prie mašinos. Likusieji penki - Sapnas, Linutė, Laisvė, DeGama ir Q. plentu numynėm į Koknesę. Plentas užkniso. Bet važiuoti dar ir kaip vertėjo! Koknesėje stūkso milžiniškos pilies griuvėsiai. Patvenkus Dauguvą, griuvėsiai atsidūrė iš visų pusių apsupti vandens. Nusiperki bilietuką, o toliau - viskas dzin: laipiok kur nori. Malonus jausmas stovėti 7 m aukštyje ant aptrupėjusio mūro keteros, kai viename šone pribyrėjęs akmenų kiemas, o kitame - vanduo. Net Sapnas pasidžiaugė, kad nespėjo alaus pagerti... DeGama mus iš tu griuvėsių vos ne vos išvijo, būtume gerokai užsibuvę. Jau vien dėl Koknesės vertėjo važiuoti i Latviją! Pagaliau spjovėm į asfalto plentus ir nulindom į visišką "glušyną". Nakvojom gūdžiame miške prie Sumultės upelio. Ketvirtą dieną pašventėm kitiems pilių griuvėsiams. Baltovo pilies paieška surijo labai daug laiko ir pastangų. Porą kartų teko keltis per Ogrės upę gerokai pavėpusiais ir siūbuojančiais "beždžionių tiltais", kol pasiekėm tą atkampią vietą. Įdomiausia, kad apie pilį nieko nežino net vietiniai. Į ją patekti galima tik per vieno ūkininko kiemą. Tiesa, mūrai beveik visur išardyti iki pat žemės (štai iš kur tiek mūrinių namų apylinkėje!), bet susidaryti bendrą vaizdą visiškai įmanoma. O pilies ten būta galingos. Kitos pilies - berods, Jurgenburgo - likučiai stūkso tiesiog vidury Zaubės kaimo. Dar pravažiavom pro Nitaurę, tačiau kur čia būta Nitau pilies taip ir neišsiaiškinom. Remiantis atlasu, čia net ir griuvėsių nebelikę. Tai tiek dienos pasiekimu. Finišavom Augšligatnėje (14 km už Siguldos). Iš viso numynėm 10 + 69 + 72 + 90 + 70 = 311 km. Į Rygą grįžom traukiniu, o į Vilnių - per du kartus autobusais. Tiesiog tiek dviračių tilpo į bagažinę. Štai ir viskas. Dėkoju už (geležinę) kantrybę. Iki! Qubas 2001 m. gegužė P. S.: Laukiu kol Marelis viska paneigs.
|