Žolinių žygelis

Data:2002.08.15-18
Šalis: Lietuvos Respublika
Vadas:Sapnas (Robertas Kananavičius)
Dalyviai:
Kategorija: -
Maršrutas: Plateliai - Dubysa



Sveiki, bebrai!

Tik nesitikėkit, kad būsiu toks lakoniškas kaip Gedas. O jei tikitės, tai verčiau jau neskaitykit...

Šį neįprastai ilgą savaitgalį keliavome dviračiais po Žemaitiją. Trim mašinom užsimetėme iki Liepgirių netoli Plungės. Pajudėti dviračiais pavyko tik labai vėlų ketvirtadienio "rytą", bet juk šiandien Tarptautinė Žolės Rūkytojų Solidarumo Diena, liaudiškai Žolinės, tad viskas atleistina.

Pirmas sustojimas Šateikiuose. Apžiūrėję visas įžymybes, pabendravę su užsišventusiais vietiniais ir dar valandą paužsiiminėję velniai težino kuo, pajudėjome Platelių link. Žolinė tiesiog tvyro ore. Štai iš dviejų įmanomų kelių į Gintališkę pasirenkam trečią neįmanomą. Galų gale prasimušam į kadaise kariškių statytą kelią į raketinę bazę. Labai keista vidury gūdaus miško matyti aerodromo takeliams skirtomis plokštėmis klotą šunkelį. Atrodo, ir gyvūnai žolės padaugino: štai kirstukas nesuprantama trajektorija po kelią blūdija (nedaug trūko, kad jį Sapnas suvažinėtų). Geradaris Gedas sumanė jį išgelbėti, už ką jam buvo gausiai "pridėkota" į delną. Ir uodai kažkokie impotentai - nekanda. Bene straubliukai nestovi?

Pagaliau mes Plateliuose. Užsiperkam maisto, trumpai apžiūrim vietovę, nes laikas spaudžia - norim suspėti į Militarizmo muziejų. Skriste praskrendam pro nepaprastai gražioje vietoje įsikūrusį Beržoro kaimą. Grupės narių galvose skamba prakeiksmai, kad negavo nusimaudyti, bet visi draugiškai lekia žiūrėti ekspozicijos. Kelias - tiesiog pasaka: tokia tarka, kad baisu žandikaulį pamesti, o jau dulkes tai net nežinau su kuo palyginti. Suspėjome pačiu laiku - valio! Bet muziejus, nepaisant pažadų, nedirba. Kad jį kur žo... Prasideda šventinės blevyzgos. Naikinam alų, bandom juo prikelti virtualiai mirusį Gedą, pro spygliuotą vielą fotografuojam kanopas užvertusį Longą. Įsitikinę, kad į vidų niekas neįleis, važiuojam prie ežero, kur toliau dykinėjam privačioje poilsinėje. Kristinai ima skaudėti koją, todėl ji su Longu nuo mūsų atsiskiria. Beviltiškai atsiliekam nuo planuoto maršruto. Saulė tuoj tuoj nusileis, o dar neišspręstas nakvynės klausimas. Organizacija ima priminti tvarkos motiną...

Pagaliau prasideda naktinis etapas. Tamsoje visi pajudam per Mikytų mišką. Toliau viskas vyksta lyg laidoje "Vaiduoklių pasaulyje". Pasišviesdami prožektoriais, aplankome Mačiūkių kaimo senąsias kapines. Nuo kelio į jas veda iš didžiulių netašytų akmenų sukrauti laiptai. Toliau takas dingsta, tenka brautis per brūzgynus. Iš tamsos išnyra iš tokių pat didelių akmenų sukrauta tvora. Lipam per viršų. Tiesiai iš tvoros kyšo pusmetrio storumo medžio kelmas. Tai štai kiek tai tvorai metų! Kapinaitėse dar baisesni brūzgynai, iš kurių kyšo trys milžiniški gerokai aptriušę kryžiai. Šiurpokas vaizdelis. Sapnas užsiima abstrakcionistine fotografija prožektorių šviesoje, kai kurie mūsiškiai mėgina pozuoti. Paskutiniai iš kapinaičių grįžusieji tvirtina, kad mes ten buvome nevieni - jie girdėjo kažkieno žingsnius... Neaukštai virš horizonto šviečia raudonas pusmėnulis. Tokio kruvino jo dar neteko matyti. Nakvynei sustojame gal už kilometro miške. Čia pat turėtų būti ir Velnio akmuo.

Ak, bebrai, kad jūs žinotumėt... Kokia nuostabi žvaigždėta naktis! Liejasi alus ir anekdotai. Žolė tiesiog neįtikėtinai veža, nors niekas jos nerūko. Neprisimenu kito tokio žygio, kuriame būtų tiek juokiamasi. Atrodo, imame suprasti Žolinių esmę. Palengva išlūžtam antrą valandą nakties.

Tik nepagalvokit, kad kitą rytą kėlėmės anksti. Prasidėjo sunki pagirių nuo Žolinės diena. Orientuotis tik iš pradžių sunkiai sekėsi. Po to vis sunkiau, sunkiau... Vos radome Mikytų alkakalnį su Velnio akmeniu. Verta dėmesio vietelė. Ant alkakalnio yra apžvalgos bokštelis, šlaituose laiptai. Po to sekė kelios orientacijos klaidos iš eilės, ir visai neplanuotai atsidūrėme Pučkoriuose. Negana to, buvom nubausti: Indrė griuvo ant žvyrkelio. Suprasčiau, jei nubaustų Sapną už (ne)vadovavimą arba mane už klaidinamąją veiklą, bet už ką Indrę?

Sėdim su Audrium po obelim Žemaičių Kalvarijos prieigose, dorojam nežinia kieno obuolius ir flegmatiškai stebim, kaip iš tolių beribių artėja mūsiškiai. Pirmasis pasirodo Edvukas. Lekia kaip per varžybas. Pasirodo, Virgai padangą nuleido, reikia įrankių. Skambinam Sapnui - jis ten kažkur gale, ir įrankių turi. Sapnas atrodo nustebęs: "Aš jau taisau dviratį, bet Indrės..." Viskas aišku, reikia grįžti į pagalbą. Ir kas čia mus apsėdo? Greičiau į tą Kalvariją! Taip ir įsivaizduoju gigantišką bažnyčią su ne ką mažesniu užrašu: "Tik šią savaitę!!! Ypatingi atlaidai - iki 70%!" Gal dar pavyktų išsiderėti?

Kol mūsiškiai blūdijo po kalvarijas, tikėdamiesi atleidimo, galutinai sutvarkiau Virgos dviratį. Ir šiandien iki pietų, t. y. 17:00, nuvažiuota tik ketvirtis planuoto kelio. Tačiau, dvasiškai apsivalę, nakvynės vietos nusprendėme nekeisti. Kapitališkai neteisinga kryptimi išvažiavę iš Žemaičių Kalvarijos, vis tik pasiekėm Telšius, iš kurių pajudėjom jau prieblandoje. Mūsų išsvajota stovyklavietė prie Virvytės buvo užimta. Gavom su Sapnu gerokai paplušėti, kol radom alternatyvą. Kitiems atrodė neįkandamas galvosūkis, kaip mes sugebėjom surasti tokią atkampią vietelę. Na, o po to - varge varge, ir kada gi tos žolinės baigsis: vėl alus, anekdotai, juokas iki isterijos, maudynės ir net folijoje keptos vištos šlaunelės.

Trečia diena. Nuvažiavom prie Šatrijos. Sapnas nepatingėjo į viršūnę užsitempti dviratį. Nusileidimą įvertino nekaip: teko smarkiai stabdyti. Neužilgo atėjo pietų metas, tad neplanuotai stabtelėjom Viekšnaliuose. Bažnytkaimis įsikūręs ant aukštos kalvos, atsiveria puikūs reginiai. Po to viena moterėlė mums aprodė muziejų. Maloniai padykinėję, patraukėme Pavandenės link. Čia bandymas patobulinti maršrutą baigėsi nekaip - gavom neblogą vamzdieco etapą: brovėmės per gilias žoles ir elektros piemenis painiame melioracijos griovių labirinte. Ant Moteraičio kalno atsidūrėme tik vakare. Beliko nuvykti į Varnius ir jau tamsoje ieškotis vietos nakvynei prie Lūksto ežero. Šį kartą pasireiškėm mes su Audrium. Kiti vėl liko nesupratę, kaip tokią vietą įmanoma rasti. O paskui, suprantama, dar vienas Žolinių seansas, bet dabar vamzdiecas paėmė viršų, ir išlūžom gana anksti.


Paskutinei dienai pasilikome dar du garsius Žemaitijos kalnus - Girgždutę ir Medvėgalį. Girgždutė - tai siurprizas po siurprizo. Visur miškas, tai nežinai kas tavęs laukia jau čia pat. Pakyli nuo vieškelio į statų kalną, jau lyg ir viršūnė turėtų būti, bet pamatai skardį. Užlipi į skardį, ir netoliese randi paminklo lentelę: pasirodo, dar tik čia papėdė... Brauniesi medžių tuneliu aukštyn, kelis kartus išlendi į pievelę, pamanai, kad jau esi viršuj, bet vis randi kokį įtartiną taką, kuris veda aukštyn ir aukštyn. Ir tik pamatęs kryžių supranti, kad jau amen, t. y., viršūnė. Nusileidimas dviračiu - fantastika, nors kartais gauni kokia šaka per galvą. Iki Medvėgalio kratėmės įvairaus bjaurumo žvyrkeliais, vienoje vietoje gavom įveikti negilią brastą. Maloni pramoga karštą dieną. Sapnas brastą įveikė iš įsibėgėjimo. Gaila, kad niekas nefilmavo. Ant Medvėgalio ir finišavom. Kol vairuotojai organizavosi, keturiese dar numynėm į Laukuvą.


  Tai tiek, bebrai, apie žolės žygį. Iki!

Rytis



LT - EN - RU