Leninas, Pamyras (Gintarės pasakojimas)

Kaip mums sekėsi Pamyre

Lipti į Leniną sugalvojo „Genomas“. O paskui nutiko taip, kad kompanija tapo tarpklubinė ir tarptautinė, iš alpinistų ir kalnų turistų. Tad buvo ir įdomu, ir sudėtinga, mat tai, ko nori kalnuose turistas, skiriasi nuo to, ką planuoja alpinistas. Kartais radikaliai. O kadangi ir vienam, ir kitam jo siekiai ir santykis su kalnais yra labai svarbūs, susikalbėti ne visada lengva. Daug diskutuotas klausimas prieš išvažiuojant buvo, ką norim veikti: vien lipti į Leniną, ar prieš tai pasivaikščioti po perėjas? Buvo suplanuotas žygis, tačiau nuvažiavus pakako 2 dienų, kad planas pasikeistų ir liktų tik alpinizmas.

 Pradžia 

Atbildėjom į bazinę stovyklą su kamazu. Apie kelią iš Ošo iki Lenino neblogai pasakė vairuotojas, kai buvom sustoję pusiaukelėje pietauti: „kur pravažiavom, tai buvo autostrada, toliau bus ralis Paryž-Dakar“. Autostradų, kaip mes tai suprantame, Kirgizijoje nėra, bet jei kelias asfaltuotas ir bent pusė jo dar yra ne duobės, tai jau neblogai. Tad pasikratyti mašinoje teko kaip reikalas.

Prie Lenino klesti komercinis alpinizmas ir kiekviena lipimą organizuojanti firma papėdės pievose įsikūrusi savo stovyklą. Apsistojome vienoje jų. Kitą dieną kas norėjo gulėjo, kiti nešė zabroskę aukštyn (mat buvo nutarta, jog su pilnom kuprinėm lipt į 4 km. nebus gerai), o mes su Saulium D. sulipom į Petrovskio viršūnę (4730 m.). Lipimas gražus ir nesunkus, tik nereikia būti žiopliems ir pasiimti kates. Kelios prieš mus lipę grupės sukosi atgal priėję sniego šlaitą, mat tikėjosi užlipti be jokios įrangos. O pati viršūnė ne itin išraiškinga. Yra ant jos turas, bet raštelio jame nebuvo... o tolėliau matyti dar viena viršūnėlė, atrodo, kad kažkiek aukštesnė... Saulius supanikavo, kad čia dar gal ne viršūnė, gal viršūnė ten? Bet aš iki ten bėgti jau nenorėjau, tad jis nubėgo vienas. Subėgiojo iki tos viršūnėlės ir atgal per valandą, rado ten dar porą turų, bet nei vieno raštelio. Per tą laiką užlipo latviai, pažiūrėjo į GPS‘ą, aukštis maždaug atitinka, sako, manom, kad čia. Taip ir nusprendėm ir nusifotografavom.

Kitą dieną teko slaugyti Saulių D., tad vėl pasilikom bazinėj, mums kompaniją dar palaikė Irmantas, o kiti iškeliavo į 4 km. stovyklą. Pasikabinome VUŽK vėliavėlę virš palapinės, paskui ir vėliau tryse buvom sudarę lyg atskirą savo grupelę. O grupės draugai bekeliaudami į viršų pasisamdė asilus daiktams nešti ir prisibendravo su alpinistais, žemyn-aukštyn marširuojančiais, sužinojo, kaip čia žmonės po mėnesį jau sėdi ir dar neįlipo, persvarstė mūsų žygio planą ir nutarė, kad jis kelia grėsmę pagrindiniam tikslui – galim nespėt paskui įlipt. Tad per 7 val. ryšį pranešė mums, kad žygio neisim.

Kitą dieną jau ir mūsų trijulė patraukė į viršų aukštuminio alpinizmo bandyti. Prailgo man tas kelias iki 4 km. stovyklos, o dar pusiaukelėje kalnai mus pasveikino šlapiu sniegu ir žvarbiu vėju. Po šios dienos vėl buvo poilsio diena. Nuo ko ilsėjomės, nesupratau, bet kad jau užsiėmėm alpinizmu, teko prie alpinistinio rėžimo taikytis. Nusprendėm su Irmantu ir Saulium pabandyti nusileisti į ledyno plyšį. Radome tokį gražiais varvekliais apkibusį, susukom būrus, numetėm virvę ir leidome Irmantui išsiaiškinti plyšio gilumą. Paaiškėjo, kad ne taip jau giliai yra tvirta lentyna. Tada leidosi Saulius ir apmėtė Irmantą varvekliais. O tada nusileidau aš ir nustačiau, kad toliau prasisprausti nėra kur. Galiu pasakyti jums, kad šis užsiėmimas labai šlapias, galima neperšlampančius drabužius testuoti. Iš plyšio ir aplink plyšį vyko fotosesija „Ledas“, o pakeliui stovyklon dar radome akmenuką ir surengėme fotosesiją „Bouldering Pamyr 2007“.

 Aklimatizacija 

Iš 4 km. stovyklos keliaujama į 5 km. stovyklą. Visi virtine kabarojasi į kalną mindami dramblių taką. Šioje atkarpoje yra nemažai plyšių, kai kur pritvirtinti turėklai, kad jei kartais šokdamas per plyšį nepasiektum kito krašto, labai giliai nekristum. O per kitus nėra jokių turėklų ir kirba mintis galvoje, kad kažkam iš būrio alpinistų, kasdien tą tirpstantį tiltuką ar trupančią lentynėlę kojai minančių, nepasiseks. Tačiau alpinistai nemėgsta vaikščioti ryšiais, ypač jei kažkas praėjo tą vietą be virvių.

Iki 5 km. stovyklos užlipama per pusdienį, o paskui nieko neveikiama, tiksliau, vyksta aklimatizacija. Ant Lenino aklimatizacijos procese sunkiausias dalykas ir yra nebuvimas ką veikti. Reikia būti nusiteikusiam tam nieko neveikimui, manyti, kad tai – puikus poilsis ir tam į kalnus ir atvažiavai. Be to, galima iš anksto pasirūpinti, kad būtų kuo užsiimti, pavyzdžiui, rusai 5 kilometrų stovykloje turėjo ir šachmatus, ir domino. O aš džiaugiausi, kad Irmantas turėjo knygą „Dvylika kėdžių“ ir kažkas mums į siurprizą įdėjo „Cosmopolitan“.

Iš 5 kilometrų kitą dieną užlipome ant Razdelnajos (6100 m.) be daiktų, o dar kitą jau nakvynei. Ir mūsų aklimatizacinis pasilaipiojamas buvo baigtas. Teliko nusileisti žemyn pakeliui paplepant su šerpais bei gidais, tempiančiais į viršų kuprines ar užsienietį. Visi rusai, spėju, kad dėl sovietinio ledkirčio, mane sveikinosi rusiškai, na o vakariečiai, nežinantys, kas čia per ledkirtis, angliškai. Žinoma, išskyrus lenkus, šie su visais sveikinasi tik lenkiškai. Kol nusileidi nuo Razdelnajos iki 4 km. pasisveikinti tenka daugybę kartų.

 Apie komercinį alpinizmą 

Asilai ir arkliai zuja Lenino papėdėje, o šerpai šlaitais. Tai suprantama, nes stovyklos pilnos užsieniečių, nusiteikusių mokėti už palapines, daiktų nešimą bei gido kompaniją. Ko tik ten nėra: latviai, estai, italai, austrai, šveicarai, ukrainiečiai ir norvegai, ir t.t. Jei nori ir turi pinigų, tavo daiktus iš bazinės stovyklos į 4 km. stovyklą nugabens asilai, o tu pats gali atjoti ant žirgo kaip princas. 4 km. stovykloje norinčių apsigyventi laukia pastatytos palapinės, norinčių pavalgyti – valgykla, norinčių nusiprausti – mėlyna dėžė, vadinama dušu, kuris pamiršau kiek kainuoja, kaina buvo nereali. Yra ir satelitinis telefonas bei internetas (vienas laiškas vienu adresu – 4 doleriai). 5 km. stovykloje taip pat nuomojamos palapinės. Iš 4 km. į 5 km. kuprinę šerpas užneša už 100 dolerių. Šią atkarpą aukštyn-žemyn jie laipioja kasdien, jei reikia, ir porą kartų per dieną. Ir burba panosėj keiksmus niemco ar chocholo, kurio kuprinė pečius spaudžia, adresu. Toliau daiktai gali būti užnešti ir ant Razdelnajos. Beje, nešikai čia vadinami ne šerpais, o portje. Į viršūnę norintįjį gali palydėti gidas su GPS‘u, nešdamas kliento vandenį, pūkę ir fotoaparatą. Nėra tik paslaugos, kad patį užneštų.

 Šturmas 

Nusileidę nuo Razdelnajos dvi dienas drybsojome 4 km. stovykloje. Pagrindinė veikla buvo valgymas. Kadangi maistininkė Dangė buvo mus palikusi (nusprendė su Tania pailsėti trijuose kilometruose) ir pavedusi man laikinai eiti maistininko pareigas, buvo gana sudėtinga, mat kiek beišskirsi maisto tokiomis sąlygomis vyrams jo vis viena atrodys maža... Sauliui B. teko leistis žemyn gydytis akis ir šturmui likome septyniese.

Kelias į viršų vėl tas pats: iki 5 km., tada ant Razdelnajos ir ... blogas oras. Snigo ir pustė ant Razdelnajos tą dieną, kai užlipom, paskui visą naktį ir kitą dieną. Aplink savo palapinę pasistatėm aukštą sieną ir labiausiai norėjosi tūnoti pasislėpus viduje. Tokiame aukštyje tokiu oru kažką veikti reikia valios. Čia turiu pasakyti ačiū Sauliui, šaltyje tirpinusiam sniegą ant vos veikiančių primusų, stropiai budėjusiam ir nepriekaištavusiam, kad aš nelendu iš palapinės nieko padėti.

13-tos dienos rytas buvo puikus: giedra ir be vėjo. Gaila tik, kad Aleksejus blogai jautėsi ir negalėjo eiti su mumis. Pajudėjome šeštą ir kompanija taip greitai nuskuodė per sniego laukus, kad galvojau, jau niekaip nepavysiu. Bet už vieno posūkio ant pirmo pakilimo išvydau juos rytinę mankštą atliekančius: kas guli ant kuprinės ir kojas ore makaluoja, kas nusiavęs mankština. „Šąla kojos“, sako. Man šalo rankos, tad irgi prisijungiau prie trypčiojančių ir mosuojančių. Išdalinau nikotinato, pasikeičiau pirštinių kombinaciją ir patraukėm toliau.

Man lipimas į Leniną patiko, nors eiti ten tenka kalvotais laukais, nepanašu, kad į viršūnę lipi. Bet vaizdai gražūs: plati panorama į tolį, kur dunkso Alajaus kalnagūbris, o aplinkui nerealus akmenų ir sniego peizažas. O nuo vietos, vadinamos Nožu, matyti ir 4 kilometruose esanti stovykla. Tik maršruto pabaiga jau pasirodė „užknisanti“. Eini ir matai, kad liko pakilti į vieną nestatų gūbrį. Užlipi ant jo ir matai – truputį tolėliau dar vienas gūbrys... užlipus ant šio matyti dar vienas... Kol pagaliau išeini į kalvelių lauką, kur viena kalvelė pažymėta viršūne (7132 m.). Ten jau vaizdus mums užstojo „šikna“ iš visų pusių, vėjas prisiminė, kad jo pareiga ūžauti aplink Leniną, ir norėjosi tik greičiau sprukti žemyn. Bet reikėjo dar palaukti Irmanto, pafotografuoti VUŽK vėliavėlę ir tada jau patraukėme atgal. Jokių vaizdų nebesimatė, reikėjo sekti pėdas, kad nepamestum tako tose atkarpose, kur sniegas kietas ir tesimato praėjusių kačių dantukų žymės. O stovykloje Slavka išvirė arbatos ir davė trauktinės. Ir buvo labai gerai.

 Šilumos paieškos 

Leidomės mes į 4 km. stovyklą ir tikėjomės, kad ten bus šilta. Ten buvo žvarboka, o paskui kad pradėjo snigti ir po nakties atrodė, lyg tebebūtume ant Razdelnajos. Tada leidomės į bazinę stovyklą svajodami apie maudynes ežerėlyje. Pasiekus pievą dangus sudundėjo sugriaudėjo ir pabėrė ant mūsų krušą, vėjas buvo visai rudeninis, o naktį šalna... Nešilta buvo ir kelionės mašina pusiaukelėje pietų sustojus, į vasarą grįžome tik netoli Ošo.

Ruduo jau atėjo į kalnus, suslikai vos betelpa į urvelius per storumą, juos jau turbūt ima miegas, asilai liūdnai spokso į apsiniaukusį dangų, firmos vynioja palapines, sezonas baigiasi. Kalnams irgi reikia pailsėti nuo alpinistų. Iki kito sezono.

 Zuika

Nuotraukos