Altajus, Pietų Sibiras (pasakojimas su nuotraukomis)

 

Kelionė buvo sugalvota kaip kalnų turizmo ketveriukė su atitinkamu kilometrų, dienų ir perėjų skaičiumi. Pakeliui buvo ir aukščiausia Sibiro viršūnė, gražuolė su balto sniego kepure Belucha, iškilusi į 4506 m aukštį tarp grėsmingų keterų ir purvinų ledynų. Pusiau slapta vylėmės ir į ją įkopti. Kompanija susirinko įvairi: 4 personos iš VU žygeivių klubelio, 1 mergina iš VGTU, 2 vyrukai iš miesto klubo. Vadas- Volodia Leonenko.

Taigi iškeliavome liepos 15-17 dienomis, kas traukiniu (taupydami pinigus), kas lėktuvu (taupydami laiką). Keliaujančių laivais ar autostopu nepastebėta. Jurgos ir DeGamos, dardėjusių 3 paras iš Maskvos į Barnaulą + prieš tai naktį firminiu traukiniu "Lietuva",  Altajaus krašto centre Barnaule jau laukė visa likusi kompanija, senokai nusileidusi iš dangaus TU-xxx lėktuvu ir suradusi vietinį azerbaidžanietį su PAZ-iku nuvežti mus likusius 700 km iki kalnų. Merginos sugebejo jam primeluoti, kad esame is Minsko (tipo- mažiau nuplėš), nors netrukus pradėjome kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, jis greičiausiai taip naiviai ir tikėjo (???), kad esame bulbašai. Pakeliui buvo krūvos prekeivių su virtomis bulvėmis, arbūzais, raugintais agurkėliais, medumi, namine gira, karštais pyragėliais, pyragėliais, pyragėliais (mažiausiai 25 rūšių). Nuostabūs senąja Rusija dvelkiantys kaimai, namai  iš pajuodusių rąstų, rašytojo Šukšino gimtinė. Kitos dienos ryte jau buvome Tiungure (toks kaimas), pavažiavome dar kelis kilometrus iki Kučerlos (dar labiau kaimas), kur vis dėlto teko išlipti. O labai nesinorėjo,- kuprinės svėrė tikrai virš 40 kg kiekviena... Čia išsikrapštę beveik visi imynėme į karvės š... Nuo to viskas ir prasidėjo.

Pirmą dieną ėjome be kuprinių,- jas tempė už nedidelį mokestį pasamdyti vietinių gyventojų (siauraakių-altajiečių) arkliai. Nakvojome jau kitame slėnyje, prie upės  Ak-Kem, perlipę per neaukštą nekategorinę perėją.

Kitas dvi dienas jau pėdinome su pilnu svoriu viršun. Takas veda  pievelėmis ir mišku. Ryte iškrenta rasa, kuri neišgaruoja iki vakaro. Žolė- iki krūtinės. Kažkur po kūnų svoriu jaučiamas ištryptas ir slidus purvas- batai ir kojos iki pusės šlaunų apsivelia  juo. Faina. Karšta, ir prakaitas su miesto brudu liejasi pilnu tempu- prieš kalnus reikia apsivalyti. Taip tęsiasi 1,5 dienos, kol pasiekiame Ak-Kemo ežerą ~2000 m aukštyje. Čia stovi meteostotis ir PSS (poiskovo spasatelnaja služba) bei pilna gerų vietų stovyklavietėms. Yra keletas stacionarių palapinių (Peterburgo turizmo firma), kur nebrangiai galima pernakvoti. Ir pilna "matracnikų" arba "pliažinių turistų", visokių Rericho draugijos narių iš Rusijos bei kitų šalių, bei šiaip įdomių žmonių. Nuo ežero atsiveria tikrai puikus vaizdas į Beluchą ir Ak-Kemo sieną  (kokio kilometro aukščio, vertinamą kaip 3B kategorijos perėja).  Šias vietas vietiniai laiko šventomis  ir net vengia (??) žiūrėti į Kalną (Belucha). Rerichistai mano, kad tai yra  šiauriniai vartai į Šambalą. Čia tipo pilna neatpažintų skraidančių objektų, dvasių, keistų reiškinių ir pan. Sutikome vėliau keletą keistuolių, įkyriai klausinėjusių, kaip surasti "dvasių slėnį". Jau ir pats pavadinimas Ak-Kem, perskaičius iš kito galo bus Mekka, o tai pasak romantiškai nusiteikusių klajūnų, daug ką reiškia.

Tai va, palikome dalį maisto alpinistų stovyklavieteje, atsižymejome PSS-e ir patraukėme daryti aklimatizacijos rato. Apsistojome truputėlį aukščiau ežero. Dar vieną dieną kilome aukštyn Karaojuk upės slėniu į viršų, apsistojome ant morenos (faktiškai kitokio pagrindo kaip morena ar ledas ir nėra Altajuje, kai pakyli aukščiau 2000 m.), surengėme treniruotę ant netoliese esančių uolų. Čia turėjome praleisti porą dienų, nes susirgo Irma ir teko ją lydėti žemyn link ežero. Kalnų dvasioms užteko malūnsparniu namo išbogintos Irmos aukos ir oras, lijęs vos ne be perstojo, išsigiedrijo ir taip ir nepablogėjo iki žygio pabaigos. Po priverstinio poilsio  laukė Karačik perėja (1B). Kategorija neaukšta, bet kaip ir kitos techniškai nesudėtingos perėjos, ši irgi pasižymėjo ilgu, nuobodžiu ir varginančiu pakilimu per moreną, o nusileidimas…  Taip, teisingai sakė, kad kategorijos Altajuje gerokai pažemintos. Tuo teko ir pernai įsitikinti Šiaures Čiujos kalnagūbryje. Na, vistiek sėkmingai nusileidome, paėjome žemyn ledynu ir apsistojome nakvynei, prieš tai pasitreniravę stabdytis ledkirčiu: šliuožiant šlaitu ledu ar sniegu žemyn kojom, žemyn galva, vartantis, apakus, praradus sąmonę, su katėm ir be jų….

Kita nakvynė buvo jau Mensu upės slėnyje, prie apatinio ledyno galo. Radome ir dvasių slėnį: nakvojome tarp aukštų uolų, kur kaip daugiabučiuose namuose gyvena šimtai nedidelių dvasių. Jos naktį net įsižiebia žiburius savo būstuose. Bet jos- geros, žmonių neliečia. Bet pasimelsti reiktų.

Kitą dieną praėjome Mensu ledynu , pasukome į dešinę, į jo atšaką, prisitraukėme prie Titovo perėjos ir ten nakvojome. Ryte šturmavom minėtą perėją (berods 2A), ir nusileidome apie pietus į 'Tomskije stojanki',- namelį priešais Ak-Kemo sieną. Stogas virš galvos tą vakarą ir naktį tikrai pravertė, nes netrukus smagiai pradėjo pilti lietutis. Viduje- mediniai gultai, gelbėjimui reikalinga įranga, primusai, maisto atsargos, kurias papildo kiekviena praeinanti grupė.

Iš Tomskije Stojanki link Ak-Kemo ežero leidomės geras keturias valandas. Kelią parodė vyrukai iš Zlatousto (mūsų sugyventiniai Tomskije Stojanki namelyje). Iš pradžių leidomės ledynu, paskui morena, veliau šonines morenos ketera, kur driekiasi gerai išmintas ir aiškiai pažymėtas takelis. Nusileidus link viršutines augmenijos ribos, godžiai kibome skabyti žymolostj krūmų. Tai praktiškai vienintelės uogos, prieinamos Altajuje- kartokos, rūgštokos ir mėlynos, dažo lūpas ir dantis. Yra ir jų giminaitė- uogos oranžinės ir nuodingos. (Šiaip- žymolostj  tai - aukštesni už žmogų krūmeliai, pagal lapų ir uogų formą bei spalvą panašu, kad giminingi melynėms ir vaivorams). Lietuvoje ir ko gero visoje Europoje neauga. Sibiriečiai soduose augina kultūrinę veislę, kurios uogos yra saldžios. Ir iš laukinės veislės, nepagailėjus cukraus, galima išvirti tikrai skanią uogienę.

Grįžome iki ežero. Ėjome pasiimti užmetimo, ir staiga buvome pajungti gelbėjimo darbams:

ši vasara kalnų Altajuje kaip reta buvo šilta. Nuo tos šilumos padaugėjo akmenų griūčių ir lavinų. Į vieną tokią laviną pateko 9 žmonių grupė iš Kazanės, besileidusi nuo Burevestniko perėjos. Vyrukai pasirinko nesaugų maršrutą- leidosi ledu kur pastoviai byra, o ne morenine ketera . 5-iese kabojo ant vienos virvės (skubėjo), susikabino ant vieno ledo kablio, kur visus ir nuneše atlėkęs 'čemodanas'. Kam sulaužė koją, kam ranką, o vienam nepasisekė ypač- sutraiškyta kaukolė- parvežtas į miestą  mirė. Gelbėjimas truko dvi dienas, antrą dieną  nukentėjo dar vienas žmogus iš nelaimingosios grupės. Ėjo nukabinti aukštai paliktų kuprinių, įkrito į ledyno plyšį ir susilaužė koją. Per tas dienas įėjome į glaudų kontaktą su PSS viršininku Aleksandru Kitriu- (jo proseneliai buvo ištremti iš Lietuvos po 1863 m sukilimo), jo sūnumi Sergejumi ir visuomeniniais pagrindais besikarstančiu po kalnus su kuprinuke, pilna švirkštų, ampulių  ir lašelinių, gydytoju Olegu. Apskritai kiek teko bendrauti su sibiriečiais, daugelis jų yra palikuonys tremtinių iš Europos ir todėl labai geri žmonės.

Dar vieną dieną pailsėję po minėtų įvykių, iškeliavome toliau, dabar link Beluchos viršūnės. Ėjome vėl pro tas pačias Tomskije Stojanki. Susitikome Nikolajaus Rericho draugijos narių grupę iš Minsko. ( Nikolajus Rerichas - žymus šio amžiaus rusų dailininkas ir keliautojas, keliavęs ir Kučerlos slėniu link Himalajų, tapė čia savo paveikslus. Rerichiečiai turi savotišką pasaulio tvarkos  sampratą, liaudyje juos už tai vadina: "rierichnutyje". Viena iš tokio supratimo detalių- kopiant į kalnus reikia kad būtų kuo sunkiau ir tada padės aukščiausios jėgos. Tuo tikslu jie valgydavo tik vieną kartą per dieną, bet užtai darė rytinę mankštą. Deja, į Beluchą užkopti jiems neužteko jėgų…

Taigi po nakvynės per gerą pusdienį su minskiečiais įveikėme Delane perėją (2B), šiek tiek nusileidome ant Mensu ledyno viršutinėje jo dalyje, čia palikome dalį maisto, ir per stambiais plyšiais išvagotą apsnigtą ledyno atšaką pakilome ant perėjos Berelskoje Sedlo (3A). Nesileidome nuo šios perėjos žemyn, o kiek paėję dešiniau viršun, apsistojome nakvoti. Rytojaus dieną tęsėme aukščio aklimatizaciją,- pakilome ant perejos TKT (Tomskij klub turistov, 3A). Rerichiečiai nusprendė leistis žemyn į kitą pusę ir ten nakvoti, o mes rytojui planavome imti viršūnę ketera butent nuo šios perėjos, todėl pagrįžome atgal ligi lygesnės vietos ir čia pasistatėme palapines. Ir pačiu laiku, nes užėjo tokia smagi pūga, kad beliko džiaugtis, jog esame aukštai, ir čia sninga o ne lyja.

Kita dienelė išaušo labai miela.Dangus giedras, vėjo praktiškai nebuvo. 7 valandą pajudėjome su lengvomis kuprinaitėmis link viršūnės. Kartu buvo ir kita trijų minskiečių grupelė. Kartu su jais vėl užlipome ant TKT perėjos, kur pasukome į dešinę. Ketera įveikėme 3 virvių ilgio gan stataus ledo atkarpėlę, paskui sekė gan ilgas uolų etapas, techniškai nelabai sudėtingas, paskui uolų-sniego keterėlė, šiek tiek nervus pakutenusi, nedidelė aikštelė, vadinama Beluchos pereja (3A),  vėl statesnė ledo- uolų atkarpėlė.. Pati Beluchos viršūnė- jau visai nestatus pasivaikščiojimas sniegučiu. Pusę trečios viršūnėje suplevėsavo Lietuvos ir Baltarusijos veliavėlės.Aišku, buvo šokoladas, džiaugsmas, nuotraukos atminčiai… Netrukus leidomės žemyn, iš pradžių tuo pačiu keliu kaip ir pakilome, o nuo Beluchos perėjos- tiesiai žemyn link palapinių. Nusileidimui užtrukome apie 4 val., panaudoję 4 virves. Gaila, bet viršuje nesusitikome minskiečių- rerichiečių, nors prieš tai dieną buvo su jais tartasi. Dar gerokai iki temstant pasiekėme stovyklavietę.

Gerai išsimiegoję, leidomės žemyn link pagrindinės Mensu ledyno atšakos. Tą dieną praėjome nedaug, iki ledokričio, kuriuo nežinant nesudėtingo praėjimo būtume leidęsi dvi dienas. Todėl apsistojome ant uolų.   Kažkas prieš daugelį metų nepatingėjo iš plokščių akmenų sudėlioti kelias aikšteles palapinėms. Vakare ilgai meditavome, gėrėjomės aplinkui atsivėrusiais vaizdais. Vieta beveik šventa- per dvi valandas niekas neištarė nė žodžio. Nuo uolų žemyn matėsi visas Mensu ledynas , už jo- upės slėnis. Kaireje- kitas ledynas , kuriuo jau ėjome baigdami pirmą ratą, vedantis į Titovo, Družbos ir dar kelias perėjas. Dešiniau Mensu ledyno- kita ledyno atšaka, viršuje besibaigianti dviem sudėtingomis perėjomis, viena kurių turejo kietą pavadinimą- 50 let KPSS. Dar dešiniau, kitoje pusėje ledokričio- rūsčiai gražus sniegu ir ledu aplipęs kalnagūbris, o jame- Vysockio pereja (3B,- aukščiausia kategorija). Dieną nuo jo pastoviai griaudėjo sniego ir akmenų lavinos.

Ryte kėlėmes anksti, skubėjome leistis žemyn, kol neatitirpo ir nepradėjo kristi žemyn viršuje prišalę akmenys. Kelios virvės uolomis, paskui dar pora stačių ledo atkarpų su dviem bergšrundais (ledyno plyšiais). Keturiese nusileidę stovėjome ant jau ne taip stataus šlaito ir stebėjome virves nuiminėjančius Volodią ir Arūną. Kažkur viršuje, dešiniau mūsų nusileidimo kelio, prasidėjo akmenų griūtis. Gražus vaizdelis: didesni už žmogų akmenukai skrenda žemyn, pašokdami į kelių metrų aukštį, su trenksmu krenta ant šlaito,  išmušdami kitus akmenis, taškydami ledo purslus ir skaldydami uolas. Labai idomu buvo tai stebėti, kol visas tas procesas nepasuko į mūsų pusę ir nepradėjo grėsmingai artėti… "Chebra, gal dingstam iš čia !?!",- kažkas sušuko, ir mes, palikę kuprines, puolėme bėgti žemyn - į saugesnę vietą. Už kelių šimtų metrų sustojome ir stebėjome, kaip pro tą vietą, kur anksčiau buvome, pralėkė keli "čemodanai"… Palipome link kuprinių ir jas panešėjome kiek žemyn. Po keliolikos minučių visas procesas pasikartojo dar kartą. Vėl tįsėme kuprines žemyn… Vadas Volodia paskui pasakojo: "Iš viršaus gerai buvo matyti, kas iš jūsų greičiausiai bėgo… Cha, cha, cha!" Vaizdelis išties puikus- pabaisos vejasi menkus žmogelius- tuoj tuoj pavys ir sutrėkš. … bet žmogus- visų greičiausias.

Toliau dar teko praeiti ledyno gabaliuką, nusileisti kraštu palei uolas. Papietavę, iki vakaro dar prisitraukeme prie savo paskutinės, Družba perėjos (1B). Ryte perėją paėmėme nesunkiai, nusileidome į kitą pusę ant ledyno, juo paėjome žemyn iki ežeriuko. Iki Ak-Kemo slenio ir ledyno teliko nusileisti atkarpelę per moreną. Čia nepasisekė Arūnui, vargšelis paslydo ant akmens ir susižeidė koją. Volodia ir Artūras nuskubėjo kviestis pagalbos, likę trise mes lydėjome Arūną, didvyriškai bešokinėjantį žemyn didžiuliais akmenimis ant vienos likusios sveikos kojos, vienoje rankoje belaikantį ledkirtį, kitoje- lazdą. Pagalba laukė apačioje likus paskutiniam trečdaliui kelio.

Buvo penktadienio vakaras. Savaitgalis- šventas dalykas ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Rusijoje, tiksliau Gorno-Altajske keitėsi malūnsparnio ekipažai, Lietuvoje- «Lietuvos draudimas» nesiuntė garantinio laiško, kad apmokės transportavimo išlaidas. Taigi sėdėjome KSS-e ir laukėme pirmadienio, kai atskris malūnsparnis, paims Arūną, o kartu ir mus. Miegojome ir valgėme, valgėme ir miegojome… Pirmadienį paaiškėjo, kad malūnsparnis atskris, bet paims tik nukentėjusįjį. Taigi grupei sumažėjus iki penkių žmonių, patraukėme paskutinius 40 km žemyn link Tiunguro, iš kur buvo vilties susišaudyti transportą. Dvi su puse dienos nieko neveikimo atsiliepė: nors kelias ėjo žemyn, sveikatos nebuvo, mušė prakaitas, batai trynė pūsles ant kojų.

Antradienį apie pietus jau buvome Tiungure, o vakare išvažiavome į Gorno-Altajską, paskui į Barnaulą. Čia gerą pusdienį sugaišome, kol prasitęsėme vizas. Novosibirske aplankėme akademinį miestelį, pabuvojome prie «jūros»- užtvenktos Obės, paveikslų galerijoje apžiūrėjome Rericho paveikslų kolekciją. Tris dienas prasitrynę tvarkinguose rusiškuose plackartuose, pabendravę su sibiriečiais, tautiškame traukinyje "Lietuva" pirmąkart išgirdome rusišką matą. Jis liejosi upeliais iš brangių tautiečių, šiek tiek žemaičiuojančių, lūpų… Pusė vagono buvo tautiečiai spekuliantai, vežantys visokias šmutkes į Lietuvos turgus. Širdį užplūdo džiaugsmas, kad mes vėl Tėvynėje, einančioje į Europą…
 

Išlaidos vizoms:
    Viza + iškvietimas   75 Lt
    Vizų registracija ir pratęsimas Barnaule 115 rbl.   (kursas tada buvo ~6.3 rbl uz 1 USD)
Draudimai «Lietuvos draudime»    90 Lt
Bilietai plackarto vagonams:
    Vilnius- Maskva    95 Lt
    Maskva- Bijsk    226 Lt
    Barnaul- Novisibirsk  35 rbl.
    Novosibirsk- Maskva  335 rbl. (greitasis traukinys Tomsk-Moskva, paprastas tik keliais rbl. pigesnis, bet važiuoja žymiai ilgiau)
    Maskva- Vilnius «Lietuva» 190 rbl.
Visas PAZ-ikas Barnaul-Kučerla  350 USD (gerokai permokėta)
Visas UAZ-ikas Tiungur-GornoAltajsk 100 USD.
Visas Mikrobusiukas «Mitsubishi» G.Altajsk- Barnaul  80 USD.

Vietiniai gyventojai turi problemų su darbu, užsiiminėja kuo papuola, nemaža konkurencija tarp norinčių vežti turistus. Reikia tai žinoti ir tuo pasinaudoti, duoti suprasti, kad tu čia viršininkas ir gali rinktis. Barnaule ir Bijske vežikų galima ieškoti prie geležinkelio ir autobusų stočių, tarp taksistų. Kursuoja ir valdiški autobusai, bet jie važinėja nereguliariai ir nebus labai pigesni.
Tiungure stovi vienintelis tiltas per Katunę tose apylinkese, o prie jo- būdelė, kurioje prieš kelis metus rinkdavo pinigus iš turistų už kalnus. Ir gana padorias sumas. Šiemet to nėra. Teoriškai gali nureketuoti Altajaus respublikos milicija ant sienos, važiuojant iš Bijsko į Gorno-Altajską, bet praktiškai to nei pernai, nei šiemet neatsitiko.
Dėl vietinių. Sklando gandų lygio istorijos, kad altajiečiai apiplėšinėja turistų grupes, jas terorizuoja. Kiek klausinėjau vietinių PSS-o darbuotojų, prieš tris- keturis metus buvo keli atvejai, kai girtas Tiunguro ar Kučerlos jaunimas iš neturėjimo ką veikti paišdykavo su keliom matracininkų grupėm. Bet nei šiemet, nei pernai panašių atvejų nebuvo, ir apskritai Rusijoje žymiai daugiau tvarkos, nei anksčiau.
Uodų ir kitų kraujasiurbių Altajuje yra, bet ne daugiau nei Lietuvoj. Visokiomis atbaidančiomis priemonėmis labai rūpintis neverta. Labiau laukinėse vietose reikia atsargiau bristi per tankią žolę, daugiau triukšmauti, nes yra angių. Jos vengia žmogaus, tik nereikia stengtis ant jų užminti. Tas pats su lokiais,- daugiau triukšmaukite, jei netyčia pasiseks kokį nors pamatyti.
Nepamirškite patikimų priemonių nuo lietaus. Neverta pirkti daniškų lietskraisčių iš polipropileno uz 35 LT, jos plyšta greičiau uz lietuviškas polietilenines uz 7-8 Lt. Geriausia pirkti normalų kostiumą iš impregnuoto ar gumuoto audinio.
 

Jeigu turite laiko ir gerą Interneto ryšį, galite pažvelgti i mūsų kelionės maršrutą žemėlapyje (600 KB).

Tekstą kūrė Arūnas ir DeGama