Pamyras Šiaurinis (dienoraštis)

Pamyras 2002 dienoraštis

2002 08 06 - 2002 08 21

Grupė:

Šarūnas Zigmantas - vadas
Laimis Jašinskas - pavaduotojas ir fotografas
Audra Komkaitė - maistininkė
Algimantas Kuras - remontininkas (santechnikas)
Neringa Norvaišaitė - gydytoja
Sigitas Sakalinskas - finansininkas
Vytenis Umbrasas - metraštininkas
Romas Apulskis - operatorius ir moralinis gydytojos palaikytojas

2002 08 06 - Pirma žygio diena

Vakar Oše apie 19 val. susėdome į busiką ir planavome naktį 3-4 val. atvykti į Darant Kurgan. Goriačije Kirgizkije parni iš Ošo mus šiaip taip išvežė po 21 val. Važiavom 35 žmonės 18 vietų autobusiuke. Kadangi lauke buvo labai karšta, vietiniai uždarė visus langus. Gavosi ale vietinės gamybos pirtis. Važiavome apie 9 valandas. Be viso to man dar ko gero nuo vakarykščių šašlykų pasidarė labai nekaip. Galų gale su tuo pačiu (reikia pažymėt - labai galingu) busiku pakilome dar ir į kalnus. Altyn Darijos slėniu. Skrandis griežtai pareikalavo vemti. Bet nebuvo ko. Vietiniai atnešė airano, bet išaiškėjo, kad jis visiškai nevimdo. „Nuo šito tikrai nevemsiu".

Pasukom upeliu į dešinę link Osypnoj ir Žalgirio perėjų. Kadangi buvom nemiegoję, nulūžom po 2 val. (t.y. apie 15:00).

Sigį išbėrė nuo saulės arba nuo barsukėlių. O Šaras suplėšė savo ir Laimio palapinę (praktiškai padalino į dvi lygias dalis). Dabar abu siuva, o man liepė rašyti dienoraštį.

Romas

2002 08 07 - Antra žygio diena

Šiandien dienoraštį liepė rašyti man. Ką čia rašyti, o tai nieko ypatingo neįvyko. Kėlėmės vėlai (8:00), budintys Šaras + Romas truputį anksčiau. Kadangi iš vakaro tingėjau lįsti į palapinę, tai ir aš ilgai nebesivarčiau. Žinote, koks geriausias vaistas nuo nemigos? Ogi atsigulus miegase ant nugaros žvaigždes skaičiuoti. 3400 m aukštyje jos labai ryškios.

10:00 išropojome slėniu aukštyn, pasikrovę į kupras po 20 kg. Liko stovyklavietė ir Vytenis kaip sargas. Ėjome ilgai ir gan sunkiai. Sigiui sutriko virškinimas (matyt irgi nuo barsukėlių). Buvo prigirdytas tablečių ir ropojo su visais. Per 4 valandas užlipome iki 4200, kur iškritome. Kai atsipeikėjome, tuomet papietavome, paslėpėme krovinį ir lengvu balerinos žingsneliu nudūmėme žemyn. Pakeliui sutikome dvi karves ir tris čabanus, gabaliuką ėjome kartu.

Didžiausia atrakcija buvo upelis. Kai ėjome į viršų, per jį persikelti problemų nebuvo. Kai leidomės, jis buvo pavirtęs kunkuliuojančia kakavos spalvos upe. Šiaip ne taip persikėlėme vienoje vietoje. Plačiausia atšaka buvo ~2m pločio. Pirmas peršoko Šaras, ir po to gaudė likusius - kuprines ir žygeivius. Audra nusprūdusi prisėmė batą, o Neringos nuplautą lazdą pavyko sužvejoti. Mano fotoaparatas, kurį aš kuprinėje permečiau ant akmenų, tebeveikia. Taigi nuostolių nebuvo, visi sėkmingai sugrįžo į stovyklą (apie 18:30), kur mūsų jau laukė dienos žmogus Vytenis su puodu karštos arbatos. Švaruolių frakcija dar subėgiojo ir išsiprausė lediniame vandenyje, o po to visi ilgai ilgai sėdėjom apie arbatos katilą, o po to košės katilą, kol vėl pradėjo rodytis žvaigždės...

Laimis

2002 08 08 - Trečia žygio diena

Šiandien keltis teko jau gerokai anksčiau nei vakar, ~6 val. Naktis kažkokia neaiški buvo, rodos prisivaikščioję turėtume normaliai miegoti, tačiau man kažkaip labai nesisekė: ant vieno šono nepatogu, ant kito dar blogiau, čia dar koja kapitaliai nutirpsta ar dar kokia nesąmonė pasidaro... Na bet šiaip ar taip matyt pamiegoti vis tik pavyko.

Šiandienos dienotvarkė jau buvo visiškai aiški vakar. Ryte keliamės anksti, lygiai tuo pačiu keliu kaip vakar kylame į viršų, ten papietaujame, įsikuriame stovyklą ir keliese eina kabinti virvių. Na kaip buvo numatyta, visiškai taip pat viskas ir vyko. Sėkmingai užsikabarojome į viršų. Na gal tik Šarui truputį trukdė vakarykščiai žirniai, bet galų gale viskas baigėsi gerai. Atsikasėme zabroskę, pasistatėme palapines.

Pietūs tai buvo geri. Prisivalgėm visų pageidautos sriubos su gera doze Vytenio pipiriukų. Bet vis tiek labai skanu...

Po pietų Vytenis, Sigis, Romas ir Algis iškeliavo kabinti virvių, o mums likusiems beliko patinginiauti pusdienį. Ir patingėti kartais visai gerai...

Neringa

2002 08 09 - Ketvirta žygio diena

Gera diena: gerai prasidėjo, gerai ir baigėsi. Šįryt aš budėjau (su Audra žinoma). Ką mes be jos darytume? Vienintelė ir nepakartojama žygio maisto direktorė, ministrė, o gal ir prezidentė. Žodžiu bulvių košė - sriuba buvo fantastiška.

Taigi šiandien mūsų pirmoji perėja - Žalgiris 2B, 4800. lengva nebuvo. Kilome su visu svoriu, buvo pakabinta bendra 8 virvės. Vytenis su Šaru lengva forma nusilakstė, nes jie pagrinde tas virves ir sukabino.

Velnias kaip nepatogu čia rašyt... Bet dar yra būtina paminėti, kad mes vis dar sunkiai sugebam suvalgyt numatytą davinį. Kaip bus šiandien vakare - nežinau.

Dar turėčiau paminėti, kad tas nevykėlis Šarūnas norėjo ant mūsų nuleisti sniego laviną. Ir kas keisčiausia, jam beveik pavyko. Nedidelė sniego lavina pračiuožė per 1,5-2m nuo visiškai nekaltų ir visai to nesitikinčių šauniųjų mūsų grupės žmogeliukų. Vėliau šio proceso kaltininkas labai susigėdo ir siūlė visiems už tai jam duoti į snukį. Į snukį mes jam nedavėm - jis dar mums bus reikalingas ateityje.

Tik ką suvartojau kisielių - skanu. Ačiū Sigiui ir Neringai. Noriu dar.

Pogrindyje sklando gandai, kad mes jau nebe Kirgizijoje. Kaip yra iš tikrųjų aš nežinau... Žinau, kad esam keturių su puse km aukštyje ir kad neužilgo valgysime grikių košę. Todėl sakau visiems viso gero. Juk sakiau, kad diena buvo gera?

Kuras

2002 08 10 - Penkta žygio diena

Benzino kvapas stiprėja. Balsai už palapinės ir lekiantis Kuras link upelio su puodu - tikrai ne vandens arbatai. Kažkas vyksta. Lendu iš palapinės - jokių „vaizdų". Net ir labai skani makaronų košė įprastai springsta po trečio šaukšto - išdrįstu paklausti Šarūno - ar primusas užsidegė? - pompa, bet tai tas pats - vieno primuso nebus. Ryto moralas: „su primusais labai atsargiai".

Po kojomis akmenys - dideli, maži ir dar visai mažiukai, kažkodėl tai materija vadinama morena. Didelis gūbrys, mažesnis artina mus prie Maironio. Dabar jau to tikrojo - Lietuvių dainiaus, turbūt niekad gyvenime neįtarusio, kad jo vardas bus minimas ne tik Lietuvą brangią dainuojant, ir atvaizdas trinamas drėgnuose delnuose, mokant už duoną, sviestą, šilumą - nors ir tai nueina praeitin - bet ir vartant Pamyro žemėlapį. Jau geras pusdienis jis mums neduoda ramybės.

Prie ledyno nuomonės išsiskiria: atsiranda kairieji ir dešinieji... dešinė stipriau spaudžia, tai ir lipam su katėmis ledynu, kur turėtumėm pamatyti Maironį. Deja, dar ne laikas aukštyn.

Patikrinus grupės intelektą, turbūt jis būtų artimas tiems, kuriems veidas nesubjaurotas proto. Prieš dvi minutes Laimio pasakyto aukščio niekas nepamena...

Diena dar nesibaigia, vakaras turėtų būti gražus. Vakarienė irgi dar bus, ir žvaigždėtas dangus virš galvos. Laimiui daugiausiai, o visiems kitiems palapinės kupolas...

Negirk dienos be vakaro... Pataisos: debesys Laimį įvijo į palapinę - Šaras vėl ne vienas. O žvaigždės dar neskuba rodytis. O gal mes nelinkę vėl į jas žiūrėti. Rytoj tas Maironis!

Šiandien, beje, jau pakvipo ir ryšiais, ėjome kokius 200 metrų.

Romas su Šarūnu gal nesupyks, kad neparašiau pagiriamojo žodžio vakarienei, bet va čia nupiešiu laurus.

Turėtų atrodyti taip, ar kažkas panašaus.

1 pav. Laurų vainikas Šarūnui ir Romui.

2 pav. Sigiui labai patiko šokinėti per akmenis.

Labanakt! Audra

2002 08 11 - Šešta žygio diena

Sekmadienis, taip sakant poilsio diena. Tai yra šventė, o kadangi perėja ir yra šventė (kai į ją užlipi), tai mes sėkmingai švenčiam ant Maironio perėjos. Tiesa vaišės nedidelės - Peliuko siurprizas.

Naktį miegojom 4600 m aukštyje. Asmeniškai aš geru miegu pasigirti negalėjau, nes skaudėjo galvą. Šiaip visi draugiškai ir vienodai čiaudome, o kai kas ir kosti. Naktį oras mėgino sugesti, bet, laimei, nepavyko. Gerieji budintieji mėgino padaryti stebuklą iš avižinių dribsnių ir jiems beveik pavyko. Apetitą pusryčių metu galima įvertinti 3+. Mintys apie nerealų nereikalingo maisto kiekį, kurį mes tampome su savimi, dažnai aplankydavo lipant į Maironį.

Šiuo metu Sigis tvarko smirdančią ikrų dėžutę (o gal kvepiančią), į kurią bus užkonservuotas raštelis. Dabar 12:30. lipimas į perėją nebuvo labai status, tiktai paskutiniai kokie 100 m buvo jau statūs ir labai užsibūti ant šlaito nesinorėjo, nes viršuje buvo uolos su akmenimis. Gerai, nei vienas nenukrito. Atrodo tuoj fotografuosimės ir leisimės, nes gerti nėra, o norisi.

Nusileidimas nebuvo toks jau paprastas, kaip buvo aprašyme. Atrodo, kad mes įveikėme sudėtingesnę perėją Maironis 3, nors kaip sako vietiniai „Tut vezde Maironis". Leistis gavosi 4 virvės. Laimis su Kuru nuiminėjo virves, o visi kiti dar pasileidome gerokai žemiau ir galvojome daryti pietus. Neaišku kaip ten būtume papietavę, jei Šaras nebūtų pastebėjęs tyliai sniego šlaitu atbildančio čemodano - spintutės. Spėjome atšokti į šalis, o pataikė kaip tik ten, kur sėdėjome, dar Audros kuprinę trinktelėjo. Viso šito „įkvėpti" greitai nusileidome į saugesnę vietą, kur valgėme pietus su „limonadu". Oras truputį apgedo - pradėjo lyti ir šlapiai snigti. Vėl leidomės akmenynais iki morenos išplokštėjimo, kur pasistatėme palapines. Oras vėl pasitaisė. Švietė besileidžianti saulė.

Na kas čia dar? Nuo Maironio gerai matėsi Skiparius, sekanti mūsų perėja. Tiesa, panašu, kad niekas nežino, kas gi tas Skiparius. Ajajai. Šiuo metu sėdžiu prie primusų. Verdame grikius. Šiek tiek skauda galvą. Na lyg ir gerai.

Pavalgėm grikių - ypatingo pasisekimo nebuvo. Kisielius buvo sutiktas kaip visada palankiai. O ras vėl truputį pagedo - tarpais pakrapina lietutis, tai vėjas papučia. Nėra ką veikti, tai einame miegoti.

Vytenis

2002 08 12 - Septinta žygio diena

Rytas...

Laimio balsas, keliantis iš palapinės Vytenį budėti. Kaip gerai, nors trumpam palapinėje yra daugiau vietos. Rytinė manų košė... šį kartą buvo suvalgyta visa. Po to mėgavomės japoniška žalia arbata (Peliuko siurprizas). Arbatos pakelyje taip pat radome palinkėjimą:

„Au Au, Miau Kiau, Skiparius Au Au."

Romo versija: tai, kad ši arbata nesuderinama su Capučino gėrimu. Panašu, kad taip: vidurius paleido praėjus 10 min.

Po skanių pusryčių - link perėjos. Sėkmingai įveikėme ledokritį, užlipome ant sniego (ledo) aikštelės. Gerai, pats pavojingiausias etapas įveiktas.

Pietūs...

Piktas, laukinis urzgimas dantimis plėšant dešrą ir lašinius. Trumpam pasijauti laimingas...

Toliau ilgas kelias su nešuliais į perėją.

Au Au, Miau Kiau, Skiparius Au Au išsipildė. Visi sėdim ant perėjos ir žiaumojam šokoladą. Sigis leidosi pirmas. Sustojęs ant šlaito reguliavo kitų narių nusileidimui. Ilgai užtruko... Nusileidimas nelengvas. Keliose vietose Sigis pademonstravo žobslėjaus elementus, t.y. labai sėkmingai ant šiknos pračiuožęs sudėtingiausius ruožus.

Piktajam Kurui ši perėja taip pat įsimintina. Jam tai pirmoji pamoka - nusileidimas su išsisukančiu ledsriegiu. Nusileidęs dalinasi įspūdžiais su mokytoju Laimiu, laikas nuo laiko įterpdamas keiksmažodį. Kad solidžiau atrodytų... :)

Po to mūsų laukia ilgas kelias morena... Dar vakar buvom nutarę, kad nusileisime iki žolytės, kad laukia geras pusdienis maudynių...

Leidžiamės... Ledynas, sniegas, akmenynas... Leidžiamės... Šlaitas, upės vaga, vėl šlaitas... Saulė pakrypo vakarop... Leidžiamės toliau... Valio, žolytė! Reiktų įsirengti stovyklą, bet vadas nutaria eiti dar šiek tiek į priekį (bus geresnė vieta). Einam dar pusvalandį. Taip, vieta tikrai geresnė, tik vandens nėra. Sutemus akmenų nuobirynais braunamės į priešingą pusę (tolyn nuo Konstitucijos) link mūsų jau žinomo upelio.

Atėjome (mintyse keikiausi). Po tamsiai statome namelius. Verdame vakarienę.

Kuras šypsodamasis ištraukia Audriaus siurprizą. Alus!!! Palinkėję Audriui ilgiausių metų greitai sutvarkome su užkanda - aštrieji pipirai, kad šiknos nerūdytų. :)

Sigis

2002 08 13 - Aštunta žygio diena

Šiandien nieko labai įdomaus neįvyko. Na ir kur kas galėjo įvykti, jei šiandien poilsio diena, lietuviškai vadinama „dniovke". Po vakar Skipariaus visi buvo labai gerai nusiteikę gerai išsimiegoti. Pirmieji iš palapinių paradėjo lįsti po 9 val., kada saulė apšvietė slėnį ir palapinėse tiesiog buvo nebeįmanoma būti.

Atsikėlusieji iš karto puolė maudytis ir skalbtis. Sigis puolė tiesiai į upelį ir po to grįžo į palapinę šildytis. Pradėjau vertinti situaciją:
1) saulė dar neaukštai, aptraukta debesimis, taigi šalta maudytis;
2) jei sušalo Sigis, sušalsiu ir aš;
3) skirtingai nuo Sigio, manęs niekas nepuls šildyti.

Dar nesimaudysiu, - pagalvojau ir nesimaudžiau.

Po to buvo pusryčiai pereinantys į pietus. Reikėtų paminėti Neringos vaflių tortą. Buvo skanus, saldus, na tiesiog dieviškas. Akimirksniui buvau pamiršęs net alų... po to valgėm dešrą, nenuluptą dešrą. Tie budintieji, AA, tokie tinginiai, kad net trūksta žodžių. Baisu. Nuotaiką pakėlė Laimis, suvalgęs gabalą lašinio. Tai dar ne viskas, ateityje jis Audrai pasiūlė keisti savo sūrį į lašinius. Bus jam su Zigmantais į žygius vaikščioti, hi hi hi...

Šaras

2002 08 14 - Devinta žygio diena

Miegojom pievoje 4 km aukštyje. Lijo visą naktį. Ypač į Vytenio, Sigio ir Neringos palapinę ir jų miegmaišį. Taip pat į Kuro miegmaišį ir į Audros batus ir kojines. Aš likau visiškai sausas (nes miegojau vidury tarp dviejų „pampersų").

Kaip visada pramiegoję išėjome prisitraukinėti prie Konstitucijos perėjos (apie 9:00). Kelias vedė pro nebaigtas statybas. Įkritome į gerą tešlą ir betonmaišę. Purvini iki bambų iš abiejų pusių užsikorėme ant ledyno. Kas 20 m ledyną keitė morena, taigi buvo kačių užsidėjimo - nusiėmimo diena.

Pagaliau išsirovėme (apie 12:00) į Konstitucijos slėnį. Buvom pakilę ne daugiau 4200 m, o jau artėjo pietūs (planavom per dieną užlipti iki 5000 m).

Konstitucijos slėnis buvo raudonas kaip Vytenio nosis. Net upeliai buvo raudoni. Gėrėme raudoną vandenį. Per pietus pritrūko dešros!

Po pietų (14:00) davėm gerai gazo į viršų ir še tau kad nori - mes 5 km aukštyje. Tik Laimis sako kad žemiau iki 100 m. Temsta. Sninga.

Budim mes su Šaru. Šalta ir tamsu. Antras geras kombinuotas siurprizas - Starka su medum (pirmas buvo Audros įsidėti ikrai). Ačiū Linai.

Vanduo užšalo. Iš ryto užteks gal tik arbatai. Rytoj šturmuosim Konstitucijos perėją ~5500 m.

Geras Šaras budintiesiems leido keltis pusę septynių. Gal todėl, kad pats budi.

Romas

2002 08 15 - Dešimta žygio diena

Sninga. Šikna. Pusryčiaujame ir niekur neinam, nes nesimato kur. Apie 10 val. Švysteli saulutė, mes staigiai pakuojamės ir išeinam aukštyn. Morena, sniegas, ledas, dedamės kates. Prie upelio sustojam papietauti. Po pietų vėl pamažėle ropojame aukštyn. Susirišame. Apie 18:00 pasiekiame perėją. Čia Šaras įkrenta į plyšį. Ištraukę Šarą einam truputį už perėjos nakvynės ieškoti. 5540 m aukštis. Smegenys (ir kiti organai) veikia šiaip sau.

Laimis

2002 08 16 - Vienuolikta žygio diena

Nakvojome vos vos žemiau perėjos ant sniegyno. Išsikasėm terasą palapinėms, virtuvę, tualetą, žodžiu, tikri namai. Tik va oro temperatūra tai nelabai maloni, o ryte atsikelti tai išvis buvo pravalas. Na bet nieko negali padaryti, judėti žemyn būtina, taigi tenka ir keltis.

Kol pavalgėm ir susikrovėm visus savo daiktus, kaip visada jau buvo vėlus vėlus rytas, bet kad mums kažkaip kitaip neišeina.

Na ką, o visa diena - tai ilgas ilgas leidimasis ledynu žemyn. Taip ir leidomės pasibaksnodami kelią, šokinėdami per plyšius ar juos peršliauždami. Į dienos galą tas ledynas jau visai buvo įkyrėjęs. Taip norėjosi greičiau išvysti moreną. Na galų gale priėjome ir ją. Čia jau radome gerą taką, matyt Jucevičiaus kompanija ne taip seniai prabėgo. Na mums tai tik į naudą, rytoj bus lengviau eiti.

Pastebėjimai: Laimį labai teigiamai veikia lašiniai - po pietų prikirtęs kad ėmė bėgti, vos pavyti galima... :)

Neringa

2002 08 17 - Dvylikta žygio diena

Romas sako, kad šiandien išeiginė. Tačiau mes neatostogavome. Vyko prisitraukimas prie Dzeržinskio perėjos. Aukštis 5000 m.

Vytenis mūsų palapinės nebadys. Jis vėl apgavo Romą.

Šiandien rytas prasidėjo standartiškai: kėlėm anksti, išėjom vėlai. Ir nieko čia nepadarysi.

Vėl įsiterpė Romas: jis sako, kad jo kaulai raudoni... aukštis.

Šiaip šiandien eiti sekėsi sunkiai. Sugadinau savo kojas, Audra vos nemirė, o Romas įkišo savo koją į kažkokią skylę ir sušlapo iki kelių. Šiaip tai turbūt nerašyčiau, bet jis primygtinai prašė.

Rupūžės neleidžia man eiti miegoti. Romas išsidrėbęs per visą palapinę lipdo savo kojas pleistru... atrodo jau baigė. Tai baigiu ir aš. Nors ne. Dar privalau paminėti, kad šiandien po ilgos pertraukos vėl sutikome savo kelyje žmonių: klaipėdiečius.

Dabar tai tikrai viskas.

Labanaktinis Kuras

2002 08 18 - Trylikta žygio diena

Jau saulė pakilo - ne, tai tik dabar užtinę akys ją pamatė. Iki tol kūno koordinacija vyko pagal „priborus" - puodas, šaukštas, košė...

Brūkšninės kalbos apie maistą ir Virgos siurprizas prie arbatos - atima viltis, kad bus suvalgyti Ošo pagerintieji sausainiai, džiūvėsiai. Jų laukia nežinia - palikti ant uolų. Gal praeis kokia grupė - vakar Vytenis bendravo su jais rusų kalba, gal sugrįš praalkę...

ledynas lygus kaip asfaltas, tai ir einame jo viduriu, vienas kitas plyšys. Sniego tiltai dar laiko, tai be ypatingų nutikimų užlipame ant Dzeržinskio perėjos. Erdvės čia tiek daug, kad norisi lakstyti, vartytis, bet aukštis... keli žingsniai į vieną pusę, keli į kitą pasodina į vietą: ant kuprinės.

Erdvės, sniego laukai, ir turo nėra, ir Jucevičiaus nėra.

Malonus rytojus...

Į Dzeržinskio viršūnę niekas nelipo

Suspaustos palapinės

Baigiasi žygis - fiziškai perlipus per paskutinę perėją, bet dvasiškai virsmas suvokiamas vėliau, kai praeina apsunkimas nuo arbūzų, dynių ir kitų gėrybių.

Audra

2002 08 19 - Keturiolikta žygio diena

Mano aprašomoji diena jau nutolo į praeitį, o, kaip sakė Kuras, po savaitės įspūdžių jau visai nelikę, todėl skubu užfiksuoti paskutinius tos dienos įspūdžius. Išblėsusių įspūdžių stiprumui sustiprinti siūlau taikyti koeficientą k=2,7. Tiesą sakant mėginau rašyti jau kitą dieną ryte, kol virė manų košė, bet:
1) buvo šalta,
2) labai skaudėjo pirštų nagai, todėl:
1) nieko neišėjo,
2) vis tiek nebūtumėt perskaitę.

Tąsyk nakvojome ant Dzeržinskio perėjos 5700. dar niekad taip aukštai ir ilgai - 11 val. (nuo 8 vakaro iki 7 ryto) neteko miegoti. O miegojosi iš tikrųjų neblogai. Ryte oras vėl išsitaisė, švietė saulė. Šaras su Romu išvirė avižinių dribsnių košę, tvyrojo šiek tiek nervinga skubėjimo nuotaika, tai niekas per daug nekreipė dėmesio, kad avižiniai dribsniai be pieno miltų. Gal dėl to net košė ir skanesnė buvo. Žodžiu visi pavalgė ir skubėjo krautis daiktus - labiau nei įprastai - matyt aukštis veikė. Susirišom ryšiais ir nuėjom lengvai žemėjančio šlaito link. Laimis su Šaru ėjo pirmi lyg žinodami kelią, o panašu buvo kad ir žinojo, nes Laimis su Šaru ir nuvedė mus nuo Dzeržinskio per daug nesustodami. Na bet iš eilės. Šlaitas buvo apsnigtas, pamažu statėjo - ir visa chebra įėjo į ritmą. Šlep, šlep, taukšt (koja, koja, ledkirtis) arba šlep - taukšt - šlep - taukšt. Na vietomis galima buvo ir šlep - šlep, bet tų vietų buvo nedaug.

Šlaitas buvo status, gerai, kad buvo kieto sniego, todėl gerai mušėsi pėdos. Toli matėsi visas (na gal ne visas) Alajaus slėnis ir net man atrodo, dar toliau.

Apačioje ledynas irgi atrodė gana neįprastai. Sunku buvo pasakyti, kiek liko leistis iki apačios. Viską išduodavo kartais praskrendanti varna. Dydis kaip smeigtukas - leistis dafiga. Bendrai pasileidome. Vaizdas į slėnį nepasikeitė. Į ledyną irgi. Praskrendančios pro ledyną varnos irgi nepadėjo: ot gi tos varnos. Kai buvome ant perėjos - skraidė virš mūsų - nervavo, ko nelipame aukščiau. Dabar gi rodė, kaip beviltiškai daug dar liko leistis. Šlep - šlep - taukšt. Laimis su Šaru vis eina priekyje. Kai kur pakabinama virvė, kad būtų ne taip nuobodu. Oras nejučia pasikeičia, sninga. Jau nebe taip matosi, šalčiau, bet po valandos vėl pašviečia saulė. Na žodžiu taip tęsėsi gana ilgai. Žemė vis nenorėjo artėti. Vietomis sniego storis virš ledo visai suplonėdavo ir įkertami laipteliai būdavo visai simboliniai. Na kristi niekam nesinorėjo, tai niekas ir nekrito. Pagaliau atėjo pietūs arba mes atėjom iki pietų vietos - pirmųjų uolyčių ledo šlaite. Ant jų ir pietavome. Oras vėl krėtė stebuklus - kažkur slėnyje lijo, o pas mus švietė saulė ir buvo šilta. Visi džiaugėsi Audros kaimo lašiniais. Suėjo netgi mano kietoji duona. Nebus Pamyro duonos giros. Ech. Po pietų pamėginome leistis uoliniu šlaitu. Pradžioje jis atrodė draugiškas, bet vėliau vaizdas pasikeitė - nuo jo labai krito akmenys, ir žengęs porą žingsnių paleisdavai keletą akmenų žemyn. Laimis pakabino ant ledo šlaito virvę ir nusileido žemyn. Šaras ant to pačio šlaito išmėgino pratimą „užsidėti nukritusią katę". Nusileidome žemyn prie didelio plyšio ir laukėme kitų. O viršuje tęsėsi pratybos. Neringos ir Sigio numeris vadinosi - „sustabdyti tavo ryšyje krentantį žmogų". Laimei Neringa slydo nestipriai, ir Sigis ją sustabdė. Po to „živčikas" Laimis padarė trasą per keletą plyšių iki šiek tiek plokštesnės vietos, kur mes visi ir susirinkome. Na leidomės ne tiek ir ilgai - atmetus pietus, apie 6 valandas. Buvo pataisyta Neringą nervavusi katė, kuri vis norėjo pabėgti. Kur čia nenorėsi, jei ryte negavo pieno - budintieji pamiršo įdėti į košę. Toliau sekė įprastas leidimasis per karjerus, šachtas, statybas. Vakarienei apsistojome ramioje vietelėje, šalia ledyno upelio, nuo kur jau matėsi ir žolytė. Romas negalėjo atsidžiaugti. Tik vulgarus noras „būti arčiau virtuvės" atbaidė juos pasistatyti palapinę ant kalvelės. Teko lyginti aikšteles. Svarbu per daug nepersistengti, nes išlenda ledas.

Vakare visai atsipalaidavome, išgėrėme spirituotos arbatos. Aukštis buvo jau visai jaukus, apie 4200 m. Vakare, sutemus nuo kalvom matėsi „Kaškasu" šviesos. Kaip laivas jūros tolumoje. Naktį vėl truputį pasnigo. Bet nedaug, tik kad iš lauko į palapinę atkraustytų Laimį. Nors šito tiksliai aš ir nežinau.

Tiek.

Vytenis

2002 08 20 - Penkiolikta žygio diena

Rytas...

Balsas: „Miegokite, košės nėra..." sklinda nuo vienos palapinės prie kitos. Žinoma niekas ir nesikelia...

Praėjus 15 min. Tas pats balsas šaukia: „kelkitės, košė yra..."

Pusryčiai...

Visi kažko tai niekur neskuba. Sigis jau seniai susikrovęs kuprinę ir laukia kitų. Visi kiti niekur neskuba... po 30 min. Vytenis: „tai gal niekur ir neinam, nes jau greit pietų metas?" Tyla... kai kas svarsto: čia batus autis ar ne? Dar po 30 min. iškeliaujame.

Eiti lengva, visada nuo kalno... Sigis lekia pirmas... Civilizacijos požymiai jau arti. Pasirodo žolynai, karvės, arkliai, jakai...

Mus stebi smalsieji rudi (ryži) švilpikai...

Pietūs...

Prie upelio visi puolam praustis. Tai pirmas „šiltas" upelis (ne ledinis). Kai kas nusiskuto.

Paskutiniai skaidrių kadrai, ir vėl į kelią.

Štai pirmoji jurta ir jos gyventojai... Buvome pakviesti į vidų arbatos. Dar kartą papietavę judame toliau. Iki Kaš Kasu 25 km (pasak vietinių). Daug, bet rytoj iš ryto turim išvažiuoti būtent iš šio miestelio.

Leidžiantis žemyn pasitaikydavo vis daugiau jurtų. Praeinam ir ištisas jų susibūrimo vietas. Vietiniai vaikai spokso iš tolo. Atrakcija, nedažnai pamatysi svetimšalį. Labiausiai apgailėtinai iš mūsų atrodė Šarūnas. Bent jau taip nusprendė vietiniai, jį vaišindami džiovintu sūriu. O gal jis buvo gražiausias jaunųjų kirgizių akyse???

Lyguma. Slėnis 40 km.

Sustojame pailsėti. Greit prisitato mergiotė ir berniokas. Abu spokso į GPS. Bando kažką suprasti, kaip Laimis aiškina Šarūnui jo galimybes.

Po to abu apspito Romą. Jis geresnis - rodo "mini televizorių".

Einame toliau.

Pasiveja Romas. Pasakoja istorija, kaip jam vaikinukas padėjo mus pasivyti. Už tai, kad asiliokas panešė jo kuprinę, buvo reikalaujama 1 $. Kai buvo atsisakyta mokėti, tada jis vos iš Romo neatėmė kastuvo...

Visa pakelė iškasinėta...? Tikriausiai vandentiekį tiesia.

Pasirodo priešingai. Uzbekišką vandentiekį vietiniai ardo, o iškastus vamzdžius pardavinėja.

Prieiname prie vietinių "statybininkų" jurtos... Po kelių arbatos kibirų susitariam, kad mus pavežės iki miestelio... Žinoma prižadėjo, kad greit... Tuoj atvažiuos šefas su "Volga" ir nuveš. Ilgai laukėm... Pasirodė ir valdžia, kuri pradėjo evakuacijos darbus. Per daug vamzdžių iškasė, negu turėjo leidimą. Šiąnakt reikia viską sutvarkyti, perteklių išvežti ir paslėpti. Nes rytoj atvažiuos piktasis prokuroras ir nubauduos... Dar po kelių valandų mes jau važiuojame link miestelio.

Štai ir jis...

Apsistojome prie upės...