 |
Žygis Suvalkų krašte (Lenkija)
Išvykome devyniese. Šeštadienio rytą dviem automobiliais nusigavome į Kalvariją. Iš ten ir pradėjome žygį. Apie vidurdienį kirtę Lenkijos sieną, pasiekiam artimiausią kaimą – Šipliškes. Pratinamės prie lenkiškų užrašų, bandom susiorientuoti parduotuvėje. „Lech“, „Żubr“, „Okocim“, „Warka“ – ir žinok dabar, kuris alus geras. Išsukę iš pagrindinio kelio, neužilgo stojam pietums prie Mažojo Šelmento ežero. Valandai už dyką įsiprašom į privatų kempingą. Visai šauni vietelė, nors keistenybių netrūksta. Didžiulė mėšlo krūva vos už 10 metrų. Tiesa, ji nekvepia, bet gal taip užsienyje ir turi būti. Šaltame ežero vandenyje pliuškenasi maža mergaitė. Taip per visą valandą ir neišlipa į krantą. Kaimynai ištempia tarp medžių virvę ir ima vieną po kitos kabinti rūkytas dešras… Duobėtais žvyrkeliais, takais ir pelkėm važiuojam į gražiausią šio krašto dalį – Suvalkų kraštovaizdžio parką. Čia nepaprastai kalvota, kiekviename duburyje telkšo po nedidelį ežeriuką. Orientuotis lengva, nes visur yra rodyklės, sužymėtos turistinės trasos, prie kiekvieno įdomesnio objekto įrengti stendai. Pažintį su parku pradedam nuo Šiurpilių piliakalnio (Góra Zamkowa). Dydžiu jis nenusileidžia Gedimino kalnui, tik daugiau apaugęs. Dar įspūdingesnis pasirodo Gulbiniškių kalnas (Cisowa Góra), lyg didžiulė skiauterė kyšantis virš visų apylinkių. Rimtas konkurentas Šatrijai! O reljefas aplinkui primena tikrus kalnus. Dviračiai tai skriete skrieja žemyn, tai juos vėl tempi iš paskutiniųjų įkalnėn. Stabtelim labai senoviškame Vodzilkų kaime, kuriame stovi nedidukė sentikių cerkvutė, paskui kylam, kylam, kylam... Cerkvės bokštas pasilieka kažkur labai žemai, už jo pasimato ežerėlis. Vakarop pasiekiam giliausią Baltijos šalyse Ančios ežerą (Jezioro Hańcza, 101 m). Kol kas, tiesa, mums labiau rūpi ne ežeras, o „sklepas“, nes spėjom išalkti. Kaimo parduotuvė su gonkelėm, kolonos padarytos iš plastikinių vamzdžių, ant kurių dar įskaitomi užrašai „PILA RURA“. Kelionė palei Ančią išėjo nelengva, nes nusprendėm pavažiuoti pėsčiųjų taku. Vos ne visas nudremžtas takas eina aukštyn-žemyn skardžio viduriu, iš žemės kyšo medžių šaknys, pilna užvartų. Iš pradžių burnojam, kad nedaug pavyksta pavažiuoti, vėliau džiaugiamės, kad dviratį apskritai įmanoma patempti, nes prasideda pažliugęs juodžemis. Tik trys kilometrai, o įspūdžių už visus dvidešimt. Kitos dienos pažiba – geležinkelio tiltai. Tiksliau, buvusio geležinkelio, nes iš jo likęs tik pylimas. Keista važiuoti visiškai laukinėmis užpelkėjusiomis vietomis, kartkartėm palendant po apgriuvusiu tiltu, kuriuo seniai nebeina joks kelias. Bet visus lūkesčius pranoksta du Kaizerio laikus menantys betoniniai viadukai, kuriais geležinkelis ėjo per slėnį. Jų aukštis siekia 36 metrus. Kažkokie vyrukai organizavę šuolius su guma. Beje, tai daug įdomesnis variantas, negu įprasta, nes guma pririšta prie vieno iš viadukų, o šokama nuo kito. Matėm, kaip įspūdingai skrido išilgai slėnio vienas savanoris. „Nebijokit, užsimuša tik kas dešimtas“, – replika iš minios. Dėmesį patraukia po tiltu iš stop-juostos išdėliotas kryžius ir prisiplojusio šuolininko siluetas. „Beje, šuoliams be virvės taikoma nuolaida“, – sako vienas iš organizatorių. Pietūs Goldape. „Kartacze“ – tai tie patys cepelinai su mėsa, tik dar garnyrui pridėta troškintų kopūstų. Visai netoli miesto yra Goldapo kalnas su įrengtom slidinėjimo trasom, nuo jo yra kur pasižvalgyti. Vakare gaunam kelis kilometrus grindinio. Trečią dieną asfaltu pajudam Suvalkų link. Šalia kelio puikiai prižiūrėtos pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. Įdomu, kad čia pat atskirai aptvertame plote palaidoti ir rusų kariai. „Jie atliko savo pareigą“, – užrašyta vokiškai. Suvalkus pasiekiam tik per pietus. Pietaujam ilgai ir nuobodžiai, tad į tarpą dar pavyksta apžiūrėti katedrą. Patraukiam į Vygrių nacionalinį parką. Važiuojam ratu aplink didžiulį ežerą. Kaimeliai puikiai sutvarkyti, vos ne kiekviename name „komnaty do wynajęcia“ – kaimo turizmui aiškiai pasiruošta. Puikūs gamtovaizdžiai, žydinčios pievos, pilnos žemuogių pakelės. Pervažiavę didelį medinį lieptą, patenkam į pusiasalį, kuriame ant aukštos kalvos įsikūręs Vygrių vienuolynas. Visiškai nelauktas reginys po kaimų, miškų ir pievų – sakyčiau, atsargi užuomina į Talino tvirtovę. Aukšti mūrai, siauros gatvelės, bokštas, į kurį galima užlipti pasižvalgyti, bažnyčia. Labai keista skulptūrinė kompozicija „Pieta Trejybėje“, joje yra net bronzinė Iljičiaus spingsulė :-) Ir, žinoma, daugybė turistų, suvenyrų kioskų su atvirutėm, šakočiais, skruzdėlynais... Kokia laimė, kad pirmadienis! Pernakvoję prie Dantinio ežero, asfaltu nuriedėjom į Seinus. Didžiausią įspūdį paliko vienuolynas su keturiais bokštais kampuose. Matyt, iš pilies perstatyta. Šalia bažnyčios stovi paminklas Antanui Baranauskui. Jaučiasi, kad artėjam prie Lietuvos. Dar labiau pasijaučia, kai pasiekiam Punską, kuriame dauguma gyventojų yra lietuviai. Vieni pabendraujam su traktorininkais Albinu ir Gediminu, kiti apsilanko lietuviškame restorane „Sodas“. Dar tradiciškai apžiūrim bažnyčią, kurioje vyksta pasiruošimas laidotuvėms. Vėl gi visur kalbama lietuviškai. Paskutiniai kilometrai duobėtais gruntkeliais, gaunam galingą lietaus šuorą. DeGama sarkastiškai juokiasi ir rodo nepadorius gestus dangui, kad greičiau išsilytų. Vėliau pasižymi Loreta, nusiversdama ant pažliugusio molio. Ir štai apie septintą vakaro mes jau prie mašinų. Iš viso nuvažiuota 270 km. Nors oras nelepino, bet žygis pavyko puikiai, dviračiai beveik negedo, o mes patys grįžom gerai nusiteikę ir kupini įspūdžių. Rekomenduoju ir jums aplankyti šį kraštą. Sėkmės! Rytis |