 |
Extreem Peršokšna
Dalyvai: Miglė, Urtė, Linas, Lauris Trukmė: 2004 06 31- 2004 07 02, miegojom (jei tai miegu galima pavadinti) dvi naktis, plaukėm vieną dieną. Jau 5 h. ryto įkyriai is visų pusių pradėję pypsėti žadintuvai reiškė: „laikas keltis, rinkt baidares ir bandyt plaukt!”. Kad ir kaip bebūtų keista, atsikelti pavyko, baidares surinkt irgi. Tik įkyriai i akis, nosį, ausis ir visur kitur lindo nenaudėliai mašalai, vabalai ir t.t. Pabandykit atspėt, ko gi reikia, norint smagiai pasiplaukioti? Tikriausiai atsakysit, kad baidarės ir jūs būsit iš dalies teisūs, bet reikia ir irklų! Kadangi mūsų irklai ramiai ilsėjosi Vilniuje, teko ieškoti kitų. Radome! Valio! (išsinuomavome uz 20 km. esančiame baidariu nuomos punkte) Galim plaukt! Baidarės jau vandeny, o į vieną iš jų labai sparčiai veržiasi vanduo – suklijuojam. Vanduos vis dar veržiasi. Vėl klijuojam. Vėl veržiasi....ai... dviejų užpakalių likimas aiškus – pasmerkti mėgautis vandens proceduroms. Pagaliau po 10 h. pradedam plaukti. Ramų Perškšnų ežero vandenį keičia Peršokšnos vandenys- apaugę dvimetriniais meldais, kad pro juos nieko nesimato. Jautėmės kaip kokioj džiunglių upelėj, nes ir flora ir fauna buvo gausi ir be galo įvairi (margaspalviai vabalai, įvairaus dydžio vorai, ir panašūs egzotiški gyvūnai, kurių kai kurie iš mūsų labai bijojo). Upė platėti negalvojo, o mes mėgavomės jos labirintais, meldynais, ir gyvūnėliais – vabalėliais. Kas 15 min pasitaikydavo tilteliai ar užvirtęs medis. Po kokios valandžiukės kraštovaizdis ėmė keistis – aplink miškai, Peršokšna platesnė ir ramesnė pasidarė. Pietavom ant vandens, nes taip ir nesuradom tinkamos vietelės pietų stalui. O ir nereikia! Juk baidarė – pats puikiausias stalas, o jos irklas – nuostabiausias padėklas! Jauties kaip prabangiausiam restorane, nėra ko daugiau ir benorėti! Gaila, bet nesuskaičiavom, kiek medžių skersai upės buvo nutarę pagulėt. O gal gerai, kad neskaičiavom, nes nei rankų, nei kojų pirštų nebūtų užtekę. O vienas iš tų gulinčių medelių – rąstelių buvo ypatingas, pats ypatingiausias iš visų. Du kartus pabandę jį perplaukti, nusprendėme ir trečią kartą pabandyt. Juk yra tokia patarlė, kad “pirmas kartas…antras kartas…o trečias kartas garantuoja” (berods, kad taip). Tai ir nusprendėm laikytis šių išmintingų žodžių…deja…Į baidarę didžiuliu greičiu kaip tik prie mano kojų ėmė veržtis vanduo (tikriausiai labai norėjo mūsų miegmaišius į šlapmaišius paversti). Iššokę į krantą pamatėm tiesiog nuostabiai išsižiojusią apie 30cm ilgio skylę. Klijai beveik pasibaigę, kažkokia “super” lipni juosta turbūt gali daryti viską, išskyrus klijuoti, o dar ir protingas žmogiukas telefonu mums sako, kad vienintelis variantas –susiūti, jei norim plaukti. O adatos nė kvapo. Bet sulipdėm su paskutiniais klijų lašeliais tą skylę, pro kurią, vėl noriai skuventi bandė vanduo. Ir tada Linui gimė idėja, susėdom abu į baidarės galą – priekis pasikėlę, vandenukas nebėga, užpakaliai sausi, ir dar plaukiam! Tiesiog puikuma! Nedaug trukus ir vakaras atėjo, o baidarių šonus ėmė glostyti Lakajos vandenys. Valio!!! Užsidėjom po pliusą, atrodytų, jau žygis baigtas, bet, pasirodo – ne. laukia antroji smagioji dalis. Sėdim sau Šeškuškėj 2, o mūsų mašina tai už kokių 20km, prie Perškšnų ežero. Aplink miškai, žmonė turbūt su mašinom čia apskritai neužklysta. Nusprendžiam – darom naktinį žygį miškų takeliukas, kaip treniruotę prieš Tian Šanį. Ėjimo greitis didelis, dar ir pabėgam šiek tiek. Bet iš kur tas ežeras šone??? Žemėlapis jo nerodo. Ir štai mus “apžšviečia” besilinksminantys bumčiko mylėtojai – esame netoli Švenčionėlių – visai ne į tą pusę kur mums reikėjo. Iki mašinos liko dar oi, kiek daug. Tranzuojam. Mašinų nulis... Šiaip taip prisikalbinam, netoli prie vieno iš aplinkui buvusių namų, atvažiavusį žyguliuką. Pasirodo, yra stebuklų! Bet čia dar ne pabaiga, tada dar nežinojom, kad su savo mašiniuku dar laukė ilgos klajonės gūdžiais Labanoro miškais. Su dvasių pagalba išsilaisvinom iš to klaidaus proskynų, keliukų, šunkeliukų ir “autostradų” labirinto ir pasiekėm savo šlapiąją palapinę. Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi – šis pasakojimas irgi. Mes sveiki, šlapi, dumblini, bet išsišiepę. Urtė Pundziūtė |