 |
Vilnele
Kelionę pradėjome prie tilto, kaip mat dviraciais (be stabdžių, bet su amortizatoriais) prisistatė vietiniai vaikai, jie padėjo paruošti baidares, už tai gavo patys paplaukioti. Beje, ir vėliau sutikti dviratininkai puikiai apsiėjo be stabdžių. Kenoje vandens pakako, už keleto km priplaukėme Vilnelę, vandens padvigubėjo. Gili rami upė, pasitaikė lieptų ir nugriuvusių medžių, viskas lengvai įveikiama. Apgriuvusi Nevieriškių elektrinė nebeturi patvankos, bet aprašinėta angliškais žodžiais, reiškiančiais sėkmingą integraciją. Užlipome aukštai, bet nematėme nei Nemuno, nei kitų svarbių vietų. Norėjome nakvoti maždaug sąskrydžio vietoje, bet kažkaip įsigudrinome ją pražiopsoti ir tą supratome tik pamatę pramoninius Mickūnų fermų vaizdus. Kairysis krantas buvo neblogas, taigi nakvynei išlipome gražioje pievoje prie pušyno. Toliau plaukimas ramus, upė platesnė, užvartas galima apiplaukti. Naujoje Vilnioje praplaukėme negyvus pramoninius rajonus, kai kur krantai betoniniai, vaizdas šiaip sau, gerai, kad jis baigiasi. Po to - užtvanka, visas vanduo teka per elektrinės turbiną, už užtvankos jau viskas aišku, srovė greita, yra akmenų, Belmonto kriokliai, plaukiame žuvų kanalu, normaliai, vėl akmenys, greita srovė, kartais pasitaiko seklumų, saulė tiesiai į akis, nematyti ne tik Nemuno, bet ir paprastesnių dalykų. Kartais užplaukiam ant seklumų, pasistumiam ir vėl plaukiam. Stabtelim kavinėje Užupyje, laukiam nesulaukiam užsakytų gėrybių. Priplaukimas irgi šiaip sau, paskirkime tai vietai anglišką žodį ir daugiau čia nestokime... Sereikiškėse koncertuoja rusai, dar truputis, ir jau galas, prie pat Neries. Skaičiai: 56 km per 2 dienas. Arūnas |