 |
Nepriklausomybė Kaliningrado Kuršių nerijoj
1 diena. Vai vai vai, nemoku užpildyti anketos; kaip čia dabar reiks miegoti palapinėje; o ką ten keistis, rublius? Šie ir panašūs klausimai pagaliau pasibaigė Klaipėdos autobusų stotyje. Užtat prasidėjo varginančios derybos su autobuso, vykstančio į Karaliaučių, vairuotoju. Mingailės ekipažas vėlavo maždaug 10 min. Maigau telefoną, niekaip nepataikydamas Mingos numerio. Paskambinu kažkam, jau sėdinčiam autobuse, paskui namo... Bet, matyt, vairuotojas patiki, kad mes savo kolegas, šiaip jau važiuojančius mikroautobusu, kažkaip galim paskubinti. Kuršių Nerija nusidažiusi baltai. Retai būna. Pro langą pamatom šerną, ramiai sau knisantį sniegą ir visai nereaguojantį į automobilius. Kad tik nesugalvotų kokią naktį paknisti mūsų kuprinių. Kol kas tuo pačiu autobusu važiuoja ir keli slidininkai. Nidoje išlipa. Čia pat pasienis. Mūsų liaudis belaukdama kol patikrins pasus taip įsičiauška. Stebiu piktus pasieniečių žvilgsnius. Dar gabaliukas autobusu iki Šarkuvos (Lesnojaus). „Turisto atlase“ rašoma, kad tas miškas prie Šarkuvos, į kurį mes nėjome, buvo vadinamas Sakaline, mat jame buvusi medžioklinių sakalų mokykla. Vietiniai sakalus vadino šarkomis. Autobuso stotelė šalia prabangios parduotuvės. Tiesa, parduotuvės prabangus tik vienas skyrius – alkoholio. Keli piliečiai panašu čia norėtų dienelę kitą pagyventi, chi. Švyturys naujos statybos ir nelabai įdomus. Praeinam pro pat jį. Net ne visi supranta, kad čia švyturys. Akys užkliūna už kito objekto – iš padangų suręstos apsauginės tvoros. Bangas ji gal ir efektyviai laužo, bet atrodo baisiai. Orelis nedžiugina – šlapdriba. Bet tai ne priežastis šiandien likti be pietų. Sėdim tokioj duobėj kopose ir žiaumodami buterbrodus žiūrim, kurgi tie mūsų parduotuvių mylėtojai. Visai netoli nuo Šarkuvos yra siauriausia Kuršių Nerijos vieta. Maždaug prieš 20 metų čia bangos per audrą prasiveržė į marias. Judam lėtai, vis bandau rasti tą vietą. Pagaliau norėdami save nuraminti, nusprendžiam, kad jau radom ir žingsniuojam palei jūrą toliau. Aplankome šalia marių įsikūrusią turistinę bazę Diuny. Nykus objektas. Užtat ten susirandam bent ketvertą keturkojų draugų. Vienas jų pasirodė itin ištikimas. Risnojo su mums iki pat nakvynės vietos. Palapinių miestelį įkuriame netoli jūros, miškelyje iškart už kopų. Mingailė imasi iniciatyvos ruošiant vakarienę. Matyt, nori iškišti savo avižas. Košė gavosi puiki. 2 diena. Dar iki šiol niekaip negaliu suprasti, kaip čia man pavyko iš palapinės išsikrapštyti pirmajam. Pusė vienuoliktos. Po tokios naktelės visos malkos įmirkusios. Gal valandą kankinamės – Laisvė plėšo beržo tošį, Dovilė iš kažkur išrausia žvakę. Neapsikenčiu ir pradedu galvoti. Žibalas iš mano primuso gelbsti. Lauželis yra. Pagaliau iš palapinės išsikepurnėja ir Zigmas. Noriai imasi laužo kūrenimo, taigi patraukiu prie jūros pažiūrinėti į paukščius. Šios dienos maršrutas kelis kilometrus dar driekiasi pajūriu. Baltija kaip visada nepagaili įdomybių. Tik išėję iš stovyklos apžiūrim bangų išmestą aprūdijusią torpedą. Visai netoli biologinės stoties išeinam į didžiąsias Nerijos kopas. Migla, šlapdriba. Toli nesimato, tačiau ir tai ką matome palieka įspūdį. Mingailė buria – ant smėlio piešia saulę. Nuo stataus kopų šlaito atsiveria puikus vaizdas į marias. Ilgokai pasėdime besigrožėdami ledų sangrūdomis. Toliau kopomis paeiname kokius 6 km. Aukščiausia vieta iškyla beveik iki 54 metrų. Tik nepagalvokite, kad mes taip visą tą kelią galvas nunarinę ir ėjome. Įsitikinome, kad nuo kopų labai gerai leistis ant kilimėlių. Po tris ar keturis iškart. O pietūs! Po jų šiam žygyje „Kusačiaus“ nebebuvo. Po truputį vakarėja. Sniego miške beveik iki kelių. Bet kokie gi mes žygeiviai, jei šiandien neįveiksim dar vienos viršūnės? Kalnas, žemėlapyje pavadintas Krutaja. Užlipame ir apsinakvojame nuostabioje aikštelėje, netoli nedidelio bunkerio. Žibalinis laužas šįvakar neveikia. Užgęsta gan greitai. Jei ne Saulius... tai neaišku iš kur atsigrūdusiems Robertui su Viktorija savo šlapio miegmaišio neturėtų kur pašildyti. Šįvakar jūra kiek toliau, tačiau ošimas puikiai girdisi. 3 diena. Laisvė pusę aštuonių pradeda klykauti grasindama nespėsianti į autobusą. Kiek šiauriau mūsų nakvynės vietos ant gretimos kalvos pastatyti net du apžvalginiai bokšteliai. Regionas kaip ant delno. Visai po kojomis Rasytė (Rybačij), tolumoje matyti mūsų praeitos kopos, kitoje pusėje rusų lokatoriai, o tolumoje jūroje nuo visų slepiama D6 naftos platforma. Mingailės burtai veikia. Po trumpalaikės pūgos išlenda saulė, lydėjusi mus visą likusią žygio dalį. Nusileidimas nuo kalno tikras džiaugsmas. Statu. Beje, šis tankiom žemaūgėm pušim apaugęs kalnas dar vadinamas Diuna Balotnoje (Pelkėtoji kopa). Ant kalno guli akmenukas su iškaltu užrašu Miulershioe (vok. Malūnininko aukštuma). Rasytė. Visiškai neįdomus kaimas. Kaip ir visi kiti Rusijoje. Pagrindine gatve šmirinėjantys palaidi šunys, tom pačiom trajektorijom vaikštantys vietiniai gyventojai. Šaligatvių čia nėra, gatvės nevalytos. Aš tiesa nesu vokietis ir man tokių dalykų visai nereikia, tiesiog palyginu Rasytę su Nida ar Juodkrante. Vienintelis dėmesio vertas objektas – cerkvė. Matyti, kad kadaise čia buvusi vokiška bažnytėlė. Sutrukdome žmonėms pamaldas. Bet jie ant mūsų labai nesupyksta. Su viena kita bobulyte pasišnekam. Šiandien kaimas švęs savo Maslinicą. Kaip mūsų Užgavėnes. Paliekame ir savo atstovų – dvi Egles. O mūsų dar laukia tolimas kelias, taigi nedelsiame. Vietinis berniokas lakuotais batais ir aptriušusiais džinsais parodo mums kelią. Pataria eiti palei pat marias, kad nesikabinėtų kareivukai, saugantys savo radarus. Per mišką eiti tikra kankynė. Sniego iki kelių ir kai kur net daugiau. Per marias būtų tas pats, tik dar vietomis po sniegu prisikaupę vandens. Tai bene vienintelis žygio etapas, kur būčiau su malonumu prisisegęs slides. Atsikvėpiame išlipę iš sniego ant kopų. Nedidelis smėlio ruoželis, koks pusė kilometro, tačiau einasi smagiai, kaip asfaltu. Ir vėl miškas. Neturėdamas ką veikti skaičiuoju žingsnelius. Maždaug 450. O tada į užtarnautą poilsį su šokoladu ir baltu sūriu. Vėl akim neaprėpiami smėlynai, lopais užkloti sniegu. Gražiausias žygelio etapas. Zigmas niekaip negali atsistebėti, kad tokių vietų esama visai šalia Lietuvos. Smagumėlis. Visi pasiskleidžiame per visas kopas. Kiekvienas randa savo maršrutą. Nupėdiname labai greitai, nepaisant to, kad nuolat stoviniuoju tai pafotografuoti, tai kas sugalvoja nuo stačių smėlio šlaitų ant sėdynės pasivažinėti. Nuo kalvos kur vėl prasideda miškas atsiveria puikus vaizdas į Pilkopos kaimelį (Morskojė). Mariose ant ledo sėdi daugybė pingvinų. Spėriai žygiavome ir užsitarnavome pietus. Iki autobuso dar beveik valanda. Jūra čia pat. Atsirado narsuolis išsimaudyti. Esu kiek nustebęs, jog iš Rusijos vykti autobusu į Lietuvą veik du kartus pigiau, nei atvirkščiai. Už bilietus galima atsiskaityti ir litais, bet tuomet moki ne 65 rub. (apie 6,5 Lt), o 11 Lt ar tai 13. Lietuviai pasieniečiai nusprendžia prašviesti savo puikiu rentgeniniu aparatu mūsų kuprines. Mūsiškių nuotaika man nepasirodo itin džiugi, tačiau ši procedūra visgi įdomi atrakcija. Ypač gerai kuprinėse matyti šaukštai. Zigmas dar ilgai krykštauja, kad puikiai matosi net kiek degtinės butelyje likę. Blaivybės žygis... Žygis simboliškai baigiasi kaip ir prasidėjęs – derybomis su vairuotoju. Įkalbinėju jį sustoti Juodkrantėje ir paimti kiek aptrupėjusią Gintaro grupę. „Žmonių tai man ir taip užtenka“,- argumentuoja. Profesinė niurzgėjimo liga. Susidariau įspūdį, kad šio maršruto vairuotojai visada skuba į keltą. O jis visgi stabteli, nepaisant to, kad tik išvydęs mūsų ilgai nematytus turistus per pusę autobuso meta repliką: „a blet‘, dar su slidėm“. Į keltą atidumiam pačiu laiku. Tamsu. Išlendu iš autobuso pasigėrėti naktiniais uosto žiburiais. Sako vakare Klaipėda savo grožiu prilygsta Amsterdamui. Žygio dalyviai: Mingailė, Laisvė, Laisvės draugė Dovilė, Neringa, Zigmas, Giedrė, Ieva, Ada, dar viena Ieva, dar viena Dovilė, Eglė, kita Eglė, Saulius ir aš. Dar buvo prisiplakėliai Viktorija ir Robertas. T. |