 |
Gal nori apie tai pasikalbėti?
Priešistorė Šiemet Kovo 11-osios aktui paminėti buvo organizuojami net trys žygiai. Didžiausias ir įmantriausias į Kuršių Neriją Kaliningrado pusėje, kiti į Aukštadvarį ir į Ignaliną. Kaip vėliau paaiškėjo, dalyvių skaičius atitinkamai pasiskirstė mažėjančiai vos ne kubiniu laipsniu. Nors kovo vidurys, sniego iki pažastų. Į Ignalina traukiniu vykome trise: Arūnas (Ūsaitis), Jurga (Contra), ir Andrius (). Kuprines palikome pas gerąją budėtoją Ignalinos geležinkelio stotyje. Saulė plieskia, dangus žydras. Maršrutas netradicinis - į rytus. Ignalinos turistinis žemėlapis greitai baigiasi. Pro Ilgio ežerą čiuožėme iki Ažušilės, gyvenamos vos keletas sodybų, kitos užkalinėtomis langinėmis. Užlipome į geležinį bokštelį. Sklinda legendos, kad nuo jo į vieną pusę matosi Labanoro giria, o į kitą – Aukštadvaris. Bet nuo jo tikrai matėsi Šiliniškių kalnagūbris, kurį apžiūrėsim kitą dieną. Toliau čiuožėme pro Prano sodybą. Skylė pirtyje, kurią pradegino žygeiviai kadaise, užkalta lentomis. Prano nesutikom, sniege drambliškom raidėm užrašę VUŽK, judėjome toliau. Pietavome kažkur tarp Vidiškių ir Kalviasalio. Silkė nyko tiesiog akyse. Apylinkės aplink Ažušilę paskelbtos kraštovaizdžio draustiniu. Taigi prieš Ignaliną prasičiuožėme slidininkų trasą, kurios pradžioje (arba gale, jei eitume nuo Ignalinos) stovi mėlynas kelio ženklas, kurio viršuje nupiešti riedučiai, apačioje dviratis. Ženklas kaip tik žiemai. Pamanėme, kaip vasarą atrodytų ten nupieštos slidės. Sutikome keletą manekenų, kurie naudojosi dvimetrinėm lazdom, ryškiom spalvom ir plonomis slidėmis. Ignalinos žiemos sporto centras veikė savo ritmu. Sako Laimio kalnas daug didesnis, ir keltuvas ten geresnis. Ir netgi ekologiškesnis, nes supiltas iš statybinių atliekų, ir žole apsodintas. Ir dar buvo nugriautas, kad lėktuvai neužkliūtų. Dėl sklandančių blaivybės ir taisyklingos lietuviškos šnekėsenos idėjų, prie Ignalinos kioskelyje neišgėrėm nė butelio alaus. Ignaliną pasiekėme dar su šviesa. Nereik pamiršt, kad greitai lygiadienis, todėl šviesu beveik iki septynių. Pas gerąją budėtoją pasiėmę kuprines, judėjome link nakvynės vietos. Sniego iki valiai, pagrybavom, grybų nesutikom. Apsistojom vagonėliuose su elektra. Netoli Jonalaukio. Kaip sakant, poniškai. Vieta išties paslaptinga, vietiniai šnekėjo, jog Dringio pakrantės ilgis 17 km., ir prie jo tikrai nėra jokių vagonėlių. Bet mes juos radome, nors jų ir nėra. Vakare prisistatė Longas su pilna kuprine maisto gėrybių. Taigi mūsų vis daugiau, kubinis dėsnis nustojo galiot. Šeštadienį lėkėme per Dringio ežerą, kirtome mišką, kuriame iš pusnies ištraukėme užklimpusią mašiną. Asalnų ežero pakrantėje Arūnas nuvedė i tokią egzotišką įlankėlę. Prie aptvertos pušies, įkalėm arbatos, ir į kelionę. Mus prisivijo Freda su sūnum Mykolu. Pietavom prie Asėko ežero. Ledai (kond. pienas su sniegu) Longui sukėlė jaudulį. Prisiminę visas anekdoto „gal nori su manim apie tai pasikalbėti“ versijas, nulėkėm į Ginučius. Prie Pakaso (rus. būtų patkopo) ir Ūkojo ež. sukome į dešinę, užvingiavome į Šiliniškes. Termometras rodė minus vieną. Aplinka skardžiai, apaugę medžiais. Ten aukščiausios vietos apylinkėse. Kaime apie dešimt sodybų. Statiniai savotiški, stogai smaili ne visu ilgiu, nes kampuose pora metrų tartum nupjauti. Kaime stovi kryžius 1944 m. tragedijai atminti. Apskritai kai slidinėjome, tai kiekvienam kaime matėme po kryžių. Ažušilėje metalinį, Gaveikėnuose medinį, bei rūpintojėlį, Ginutiškyje vėl medinį. Taigi, nusileidę bobslėjaus trasa i Palmaję, palei ežerą sutikome tamsą, nušliuožėme iki Ladakalnio. Prie ąžuolo, tikriausiai pasodinto deivės Lados garbei (gal Šidiškis daugiau galėtu papasakot šia tema), vėl įkalę arbatos nutarėme apžiūrėti etnografinį Salų kaimą. Visai nedaug nupjovę grybą, kaimą aplankėme Sapno stiliumi (kodinis pavadinimas, išvertus būtų objektų lankymas tamsiu paros metu). Pro Puziniškį, iščiuožėme į savo buvusias vėžias, ir per sušlapusį Dringį, gryžome tiesiai ant makarų, kuriuos jau spėjo išvirt Arūnas. Vėl poniška nakvynė vagonėlyje. Sekmadinį visų keliai išsiskyrė. Arūnas nučiuožė į Pakretuonę, aš į Ignaliną. Kiti savo kryptimis. Dėkojam Arūnui, kad suorganizavo šį žygį, priėmė į namelius. Andrius |