 |
Savaitgalio plaukimas Ūla
Kadangi visų laukta žiema taip ir neatėjo, šį savaitgalį slides nugrūdome atgal į sandėliuką ir išsitraukėme baidares. Į žygį išsiruošėme šešiese: Kristė, du Andriai, Tomas, Antanas ir aš. Dviem automobiliais baidares atsigabenome į Dubičius. Palikę draugus surinkinėti baidarių, su Andrium išvairavome finišo link – į Mančiagirę. Išvažiavome tiesiausiu keliu per mišką, tikėjomės greitai grįžti... Nežinau, ką būtume darę be GPS‘o – finišą per pusantros valandos kažkaip pasiekėm. Nieko su Alacho pagalba nepametėm, net duslintuvų, ir su visu papuvusiu tilteliu į Kaniavėlę nenugarmėjom. Palikę vieną mašiną, atgal grįžom trigubai ilgesniais asfalto keliais per 40 min... Nors man po tokio pasivažinėjimo šiai dienai turizmo atrodė gana, kiti buvo ryžtingiau nusiteikę. Belaukdami mūsų, įtartiniausią baidarę spėjo patikrinti ir porą skylių užlopyti. Ir nors Antanas bandė įrodyti, kad „ne maj mesiac“, prieš pusę trijų visi sulipom į baleikas ir išplaukėm. Ne bėda, kad aukštupyje Ūla teka vien pievomis – vis tiek per aukštus krantus nieko nesimato. Na, nebent spygliuotos vielos tvoros. Gilioje upės vagoje tobula užuovėja. Giedra, saulė spigina, vanduo spindi, šilta kaip vasarą. Netrukus prasideda milžiniškų nendrių sąvašynai. Dunojaus delta... „Aš admirolo kapitonas, aš admirolo kapitonas“, – riečia nosį vienas iš Andrių, – „admirolas mano laive dirba junga!“ Kristė į tai nieko neatsako, tik išsitraukia butelį. Morkų sulčių – kokį gi dar. O vandens lygis jų baidarėje „Alive“ palengva kyla. Matyt, prastai užklijavo. Užtat „Bl*%& Česnakas“ – puiki baidarė. Pagarba Ežiui! Yra ten prie karkaso tokia brezentinė kišenėlė, po kuria puikiai lenda GPS‘as. Be to, priekyje galima patogiai išsidrėbti – pasijuntu lyg nutukęs verslininkas ant „čioperio“. Juk priklauso milžiniškas pilvas prie motociklo, ar ne? „Nesąmonė!“ – bando ginčytis „Auroros“ kapitonas Tomas, – „aš čioperį turiu, bet tokio pilvo – ne“. „Tai gal dileris tave apgavo, arba kokį ekonominį variantą prastūmė?“ – bando spręsti problemą Antanas. Su prieblanda pasiekiam Kriokšlį. Kaip ir priklauso pagal žygeivių-balamutų tradicijas, sudėtingiausias etapas turi būti patamsy. Upė toliau vingiuoja per gūdžiausius miškus, prasideda skardžiai, o kartu su jais ir užvartos. Stabtelim palaukti kitų. Pasirodo, admiroliškoji baidarė jau tuoj tuoj eis į dugną – reikia stoti remontui. Kol klijuojamos skylės, užeina visiška tamsa. Traukiam ciklopus. Afrika, Aukštutinės Voltos krokodilų rezervatas, gruodžio devintosios naktis. Negrų patamsyje nesimato, nes jie juodi. Krokodilai nesikandžioja, nes miega, bet smarkiai trukdo plaukti. Vos spėjam tarp jų manevruoti. Danguje spindi žvaigždės, vis dar vasariškai šilta. O gal čia mes nuo yrimo taip užkaitę? Štai Tomo ir Antano priekyje net nesimato, bet dar ir kaip girdisi! Ir nesuprasi, kuris iš jų Grebiblia, o kuris Grebublia. Pagal GPS‘ą kažkur netoliese turėtų būti Peklos žiotys. Kad ją kur pekla kokios užvartos! Ir tokius vingius tik Afrikoje galėjo suprojektuoti. Net nebesitiki, bet šeštą valandą vakaro Ūlos ežerą pasiekėm. Apsistojom tokiame siaurame pusiasalyje šalia žiočių. Kažkam neatsargiai ištarus „tai ką“, tarsi iš niekur atsirado viskis. Admirolo kapitonas nuo jo pasinėrė į monologus, o Antanas, kad ir kaip tvardydamasis, mus užvertė anekdotais, kuriuos, įtariu, kadaise jam asmeniškai papasakojo pats Rževskis. Nors dar neaišku, katras katram pirmas papasakojo... Kitas rytas, kaip ir priklauso, užsitęsė ilgiau nei planuota. Bet dėl rimtos priežasties: reikėjo kažkaip sulopyti nelabai begyvą „Alive“. Suklijavom sėkmingai ir apie vienuoliktą valandą visi sausais užpakaliais išplaukėm. Nežinau, kas sumanė, kad morkų sulčių ir viskio buteliai turi voliotis mano baidarėje, bet negi dėl to pyksi... Ir vėl vasara vidury gruodžio. Nors nebe taip giedra, bet šilta. Rudnią mikliai pasiekiam, nes upė iki jos – kaip autostrada: plati, rami, praktiškai be užvartų. Žeimena? Neris? Žemiau Rudnios malūno vaizdas staiga pasikeičia: vėl yra darbo! Šiekštai, rąstai, vingiai. Porą kartų nulipinėjant nuo seklumos ir guminukai praverčia. Taip smaginamės iki pietų. Antrą valandą stojam pertraukai už Uosupio žiočių. O iki finišo dar toli... Tegu verčiau velniai mus griebia, bet tradicijų nelaužysim: sudėtingiausia atkarpa turi likti nakčiai. Zervynas pasiekiam riebioje prieblandoje. Gavę po puskibirį vandens į klyną rėvoje po geležinkelio tiltu, pradedame linksmiausią etapą. Abiejuose krantuose milžiniški skardžiai, o vagoje naujas reiškinys – akmenys. Ir nuvirtę medžiai čia įspūdingo dydžio. Stringam visi pakaitom tai ant kokios seklumos, tai ant rąsto. Visas tas tąsymasis pareikalauja jėgų. Jau ir klausimai pasipylė – ar toli dar Mančiagirė. O ką aš žinau? Šitą vienintelį tašką patingėjau įsivesti. Be to, upė taip vingiuoja, kad nuotolio tiesiąja geriau net nežinoti, jis tinka nebent nervams gadinti. Bet velnias negriebė, ir pusę šešių visi sėkmingai pasiekėm finišą. Niekas neišsivertė, niekas nesulaužė ir nepradūrė baidarės. O kelnės šlapios, beje, nuo Ūlos vandens! Tai tiek įspūdžių iš šio plaukimo. Laukiu ir kitų vasariškų iniciatyvų šiam trenktam gruodžio mėnesiui. Deginimosi Palangos pliaže nesiūlyti. Sėkmės! Rytis |