 |
Žygis namo
Penktadienio vakarą Vilniaus geležinkelio stotyje susirinkom penkiese. Išsiaiškinom, kad mums ne visi namie ir išvažiavom. Išvažiavom eiti namo. Ėjimas prasidėjo nuo Skersabalių geležinkelio stotelės. Nuvažiavus traukiniui, pastebėjom, kad ten, ne taip kaip Vilniuj, dangus giedras ir mėnulis su visom žvaigždėm spigina. Nėrėm į mišką. Kažkokiu įsivaizduojamu takeliu, prasibrovėm iki miško keliuko ir tada tai įsibėgėjom... Nelauktai netikėtai keliukas įsirėžė į sodus ir staiga patapo asfaltuotu. Mes asfalto nenorėjom, todėl nuėjom ieškoti Neries. Neris mėnesienoje graži. Ir takeliai pakrantėje žymiai smagesni už asfaltą. Mūsų pastangos nenuėjo perniek ir Neryje nepabraidėm. Užtat priėję Bezdonės upelę visi joje nuspirausėm. Nesupratom kodėl jos pavadinimas toks smirdantis – upė tai visai nesmirda. Nemenčinės miškai puikiausiai pritaikyti naktiniams žygeliams – miškas retas, proskynų daug, takeliai neužžėlę. Per miškus pasiekėm „Svajonių šilą“ – poilsiavietę prie Balžio ežero. Į svajonę gal ir būtų panašu, jei ne poilsiavietė... Trečią valandą nakties aš jau pradėjau svajoti apie lovą... Naktį, pusę keturių, soduose nevogėm mes obuolių – sparčiai žingsniavom namų link. Neišdrįsom paryčiais Dvarčionyse Petraičių aplankyt, todėl pasukom į klubelį, o klubelyje, kaip visada – arbata su sausainiais. Žygelis baigėsi penktą valandą ryto, praėjom trisdešimt kilometrų, o viso to rezultatas – šeštadienį iš lovų išlipom tik trečią dienos. Gerai, kad mums ne visi namie... Juras |