 |
Po Lietuvos Karpatus
Žygis prasidėjo gerokai sniego apneštose ir užpustytose Ūbiškėse. Vis dar snyguriavo, todėl žygeiviai buvo tikri, kad ko jau ko, bet sniego žygiui pakaks. Tiems, kas pėdino pėstute, jo pasirodė gal net ir per daug… Iš Ūbiškių grupė nusprendė judėti link Velnio duobės, neaplenkiant smagių kalniukų ir dar smagesnių nusileidimų nuo jų. Va tada ir prasidėjo pirmieji „nuostoliai“: žygyje dalyvavęs santūrusis vokietis Gvidas sulaužė slidę, o atkaklioji Elvyra pasitempė pėdą. Po sočių pietų, linksmų dainų ir kompanijos pagausėjimo, žygeiviai patraukė link Velnio duobės. Gylis – 40 m, ir jos kilmė aiškinama įvairiai… Gal toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas? O klimatui atšilus, jis ištirpo, ir liko gili piltuvo formos duobė. O gal Velnio duobę kažkada išmušė čionai nukritęs meteoritas... O gal pats velnias, bėgęs nuo šventųjų, kanopa sujaukė žemę? Mįslė keturgyslė kol kas neįminta… Neįtikėtina giluma, baltas baltumas ir sniego purumas visus viliojo nusileisti žemyn. Grupėje atsirado ir tokių, nepabūgusių duobėn leistis beveik stačiai: kas ant slidžių, o kas ant užpakalių. Merginų kompanija ir ne tokie nutrūktgalviai pasirinko saugesnį, nors ilgesnį kelią žemyn – taip vadinamą Paslapčių kelią. O jų čia apstu… Tik eglės, apsimaukšlinę baltomis kepurėmis, santūriai tylėjo…Po truputį vakarėjo, žygeiviai pasiekė nakvynės vietą – sodybą Mergiškėse. Ir ant krosnies dar garavo grikių košė… Planuotas naktinis žygelis neįvyko. Gal dėl malonaus nuovargio, gal dėl dangaus nepraskaidrėjimo ir įkyroko snyguriavimo, o gal dėl visus užliūliavusius krosnies šilumos ir romansiškų dainų… Išaušęs kitos dienos vaiskus rytas, puikus slydimas žadėjo geras ir malonias emocijas. Praslydę Dailyduko rina (cia toks tarpeklis, kurio dugnu šliuožėme), aplankę Gedanonių kalvą, Gurinis, Pamiškės piliakalnį patraukėme atgal į Ūbiškes… Va toks buvo tas žygis, va taip atšventėme Kovo 11-ąją.
Inf. Blue Sky
|