 |
Pavilniais
...sutikau juos ant prabangiai marmurinių stoties laiptų. Diena nežadėjo nieko pikto, balkšvai pilkas rūkas gimdė sniegą ir penktadieninis pavasario miražas liko senuko Vilniaus grindinio druskingose balose. Matyt nuo tų balų jie visi ir bėgo.. Pavilnys pasitiko provincialia priemiesčio idile, niekur neskubančiais senjorais be nemokamų kavos puodelių, aršiais kaip pats gyvenimas dvorterjerais ir taip būdingu pagelžkelio gyvenvietei krosnių dūmų dvoku. Rodos kas čia tokio, viso labo šešios minutės sparčiaisiais Lietuvos geležinkeliais ir tu jau atitolęs nuo apsimestinio sostapilio skubėjimo ir taip modernių grindinio druskingų balų.
Toliau viskas ėjosi kaip visad - taip pat ir skirtingai.. Tas žavėjimasis taip paprastais dalykais - įmantriom pavilnio reljefo formom vis primenančiom tolimus kalnynus, pasakiškai žiemišku mišku ir neskubiu bendravimu.
fo.r
|