Pro neatrastą Arklio kalną

Gabijos Gorodeckytės žygio aprašymas

Kai buvau paprašyta suorganizuoti žygį istorine tematika Vilniaus Universiteto žygeivių klubui, pirmiausia pradėjau galvoti apie visokias paminėtinas datas, bet netrukus atradau kai ką geriau – pačią „žygeivišką“ istoriją. Galbūt ten niekas taip, kaip mes šiandien įsivaizduojam žygiavimą, nežygiavo, bet tų aprašytų kelionių tikslas buvo tas pats - pažinti savo krašto kultūrą ir gamtą. Čia aš šneku apie Vladislovo Sirokomlės, Konstantino Tiškevičiaus, Adomo Honorio Kirkoro bei kitų kraštotyrinius darbus.

Šiam žygiui pasirinkau grafo Konstantino Tiškevičiaus knygą „Neris ir jos krantai“. Bandžiau bent fragmentiškai supažindinti su jo Neries monografija keliaujant maršrutu: Skersabaliai – Liucionys – Raudondvaris – Nemenčinė. Į Skersabalius iš Vilniaus nusigavome rytiniu traukiniu. Tai dabar galit įsivaizduoti, kaip važiuojam ir aš jums pasakoju apie patį Tiškevičių.

Konstantinas Tiškevičius (1806-1868) buvo Lietuvos didikas, gimęs Pijaus Tiškevičiaus ir Augustos Pliaterytės šeimoje. 1823m. įstojęs į Vilniaus Universiteto mokėsi Moralinių ir politinių mokslų skyriuje. Būdamas Lenkijos Karalystės ministerijos valdininkas buvo išsiųstas į užsienį, grįžęs atsidėjo vien ūkiui, mokslui ir šeimai. Kasdieniniame gyvenime aprašomas kaip be galo linksmas, sąmojingas ir mėgstantis pasakoti.  1857m. išsiruošė į kelionę – ekspediciją Nerimi, kurią norėjo aprašyti ne tik topografiškai, istoriškai ir archeologiškai, bet ir taip, kad ji būtų maloni skaitytojui. Ekspedicija prasidėjo kažkur prieš Vileiką, o pasibaigė Kaune. Grafą lydėjo ne tik laivelio įgula, bet ir hidrologas su dailininku M. Januszewicz. Deja 1868m. grafas mirė nuo juodligės ir jo knyga išėjo tik 1871m., t. y. po jo mirties. Šiai knygai įvadą parašęs J. I. Kraševskis jo mirtį aprašo kaip gražią ir pamokomą, koks naudingas ir doras buvo jo visas gyvenimas.

Keliaudamas Konstantinas Tiškevičius rinko liaudies padavimus ir dainas, štai jo įspūdžiai Vileikos apskrityje: „Sunku buvo iš pradžių. Kažkokia baimė, lyg gėda niekuo nepaaiškinama, nebent tik čionykščių žmonių tamsumu, kliudė atsiverti moterų lūpoms. Ilgais prašymais, ilgais įkalbinėjimais nieko nelaimėjau. Tik tada, kai gavo dovanų pinigais, o paskui buvo pavaišintos skaniais, saldžiais alkoholiniais gėrimais iš mano kelionės atsargų, labiau suartėjome ir susipažinome. Pradėjo pamažu silpti gražiosios lyties atkaklumas. O kai, be to, vyriausieji bendruomenės ūkininkai, mano taip pat pavaišinti, ėmė kaimietes įkalbinėti ir skatinti, dvi iš jų sutiko galų gale padiktuoti man liaudies dainų, bet tik ne kitaip, kaip su sąlyga, kad eičiau su jomis į jų namus ir kad būtų tai padaryta privačiai, be liudytojų, nes visų akyse be niekur nieko nenorėjo to daryti.“

Mūsų aplankytoje Neries atkarpoj grafas lengviau prakalbindavo aplinkinius. Čia prie Lietėnų (dab. Skališkių) olos jis sutiko piligrimą, kuris puikiai iliustruoja dar vieną kultūrinį tų laikų žmonių tipą, ir Marytę, kuri iš karto labai kvietėsi į svečius. Knygoje jis paaiškina olos lankomumą: „Iš jos lašantis vanduo turėjęs galią išgydyti akių ligas. Jei tik kas sergančias akis juo suvilgydavęs, tuojau pat pasveikdavęs. Nuo tada įvairių luomų žmonės, pėsti ir važiuoti, su pamaldžiu tikėjimu gausiai čia lankosi. (...) Su ja prastieji žmogeliai sieja legenda, jog vanduo praradęs gydomąją galią padėti žmonėms, kai viena ponia, atvykusi į tą vietą, akis savo šuniukui praskalavusi. Kita legenda sako, jog kai vienas sielininkas, apimtas smalsumo, nuskėlęs tos uolos gabalėlį ir norėjęs jį nusivežti, jo sielis ėmęs skęsti ir tol nejudėjęs iš vietos, kol sielininkas tos skeveldros negrąžinęs atgal.“ Taip pat knygoje galite rasti ir olos iliustraciją bei šiose vietovėse užrašytas dainas. Ola dabar yra šalia Liucionių kaimo, į kurį iš Skersabalių, esančių kitoje upės pusėje, mes patekome labai žavingu tiltuku, greta kurio galėtų būti prierašas „Silpnų nervų keliautojams nesiartinti“.

Kadangi mes laivo neturėjom, tai tiesiog ėjom paprasčiausiu keliu aplankydami knygoje aprašytas vietas. Antruoju mūsų punktu tapo p. Parčiausko, kuriam priklausė ir Lietėnų ola, dvaras ir bravoras Raudondvaryje. Iš tiesų, iš knygos neaišku, ar pats Tiškevičius per šią ekspediciją jame apsilankė, bet aprašyti aprašė, nors daugiau dėmesio skyrė Rožės Parčiauskaitės meniniam talentui bei širdies gerumui.

Pasidžiaugę miškų rudeniu ir saulute prie Gėlo ežero, galiausiai pasiekėm Nemenčinę. Nors Tiškevičius neaplankė Nemenčinės piliakalnio, na turbūt tada jis dar ir nelabai atrastas buvo, mes nepatingėjom ant jo užlipti ir palyginti tai, ką šiandien matom mes ir ką matė jis. „Nemenčinė – valdinis miestelis, per tris mylias nuo Vilniaus, jau Vilniaus apskrityje, prie pašto plento iš Švenčionių į Vilnių. Nors ir varganos išvaizdos, bet labai sena ir žinoma Lietuvos vietovė. Vardas kilęs nuo Nemenčios (Niemencza) upeliuko, ten pat įtekančio į Nerį. Žodžio archetipas lietuviškas. Kildintas tas vardas iš nie mana (ne mano) ir czynaj (čionai), kas turėtų reikšti „tai ne mano” arba „tai svetimas”. Iš to kai kurie mokslininkai nori daryti išvadą, jog senovėje tas upeliukas galėjęs būti kurio nors Lietuvos kunigaikščio dalinės kunigaikštijos riba. (...) Mažas tai ir skurdus, kiaurai medinis yra tas miestelis. Tik du mūro trobesiai – pašto stotis ir užvažiuojamoji smuklė. Trečiasis, iškiliausias mūras yra Dievo namai: ką tik baigta statyti Bažnyčia.“ Šią Šv. archangelo Mykolo bažnyčią taip pat aplankėme, nors į vidų patekti nepavyko. Tiškevičius rašo, kad jos altorius Rožės Parčiauskaitės daryta Rafaelio kopija ir labai išgiria bažnyčios dekoro detalių darną, eleganciją bei paprastumą. Šalia bažnyčios yra koplytėlė, suplanuota kaip tvoros kampas ir turėjusi būti Parčiauskų mauzoliejumi.

Paskutiniu mūsų išvykos punktu tapo Nemenčinės parkas, kuris,  kai dabar esam pripratę prie sterilių žolyčių, takelių ir gėlyčių, visai įdomus susipažinti su kita parkų kategorija. Kaip sakė mūsų vietinis vedlys, šis parkas skirtas Nemenčinės žmonėms, bet kad jie čia nesirinktų, vietinė valdžia nuėmė suoliukus. Čia tekančiame Nemenčios upelyje nors nėra pažintinių lentelių galima pamatyti „Ūlos akį“.

Išvyka buvo saulėta ir per daug neįpareigojanti, užteko turėti knygą ir leistis kelio vedamiems. Nors mes aplankėme tik mažytę Tiškevičiaus aprašytų Neries krantų dalį, tačiau, manau, kad mums pavyko pajusti šio kraštotyrinio darbo savitumą ir neblėstantį aktualumą. Atrodo keliauti su knyga rankose neturėtų būti labai įdomu, bet joje atpasakojami susitikimai su vietiniais, kiti įvairūs aprašymai, labai pagyvino kelionę. O iš tiesų, klaidžiojant apie vietoves pasakodavo ne tik Tiškevičius, bet ir sutikti vietiniai bei pati gamta.

Gabija Gorodeckytė