Pavasarinis Valčių žygis Igno Šimelio atminimui

Gabijos Gorodeckytės žygio aprašymas

Mano žadintuvas tą šeštadienį skambėjo 5:30 (man rodos), na bet tikrai tuo metu nesikėliau, dar bent pusvalandį pasivarčiau lovoje. Su pižama bėgau į kiemą, skyniau dilgeles ir garšvas. Kai kurių siaubui su jomis kepiau pyragą. Norėjau bent kartą pati savarankiškai nukeliauti į stotį, nes reikia būti tikra žygeive. Žinoma, man tai visgi nepavyko. Teko žadinti tėtį ir prašyti, kad nuvežtų. O jam dar teko palaukti mašinoje, kol laksčiau po namus ieškodama kažko, ką pamiršau. Šiaip man niekad nekyla problemų susikraunat kuprinę, bet šį kartą kažkodėl nelabai supratau, ką ten pakuoju.

8:00 stotyje ties pažįstamais veidais, žavingai nusišypsojus ir kažką pasakius, numečiau kuprinę ir palapinę. Man dar kažko trūko. Paskubomis nusipirkau bilietą ir netgi suspėjau apsilankyti maximoje. Kaip visada taukšdama kažkokius niekus kartu su tais pažįstamais veidais įsėdau į traukinį. Pasiskųsiu – kontrolierės neleido merginoms gražiai dainuoti, sakė „triukšmauti draudžiama“.

Toliau taukšdama nesąmones kažkaip nepastebimai kartu su daugybe kitų kupriniuotų atsiradau Palūšėje, tiksliau jos gale, kur dabar įsikūrusi valtinė. Valčių ekipažai susiformavo tarsi savaime. Maniškės įgulą sudarė: Lukas, Joris, Grytė, Antanas. O aš atlikau kitą labai svarbią funkciją, buvau ta mergina, kuri puošia laivo pirmagalį. Nes niekas nesuprato, kaip ten smagu ir patogu.

Mūsų flotilėje valčių buvo visai daug, gal apie dešimt, na aš neskaičiavau. Jas vedė beveik istorinė vikingų irkluojama didžioji valtis.

Pirmasis mūsų aplankytas uostas buvo ties Puziniškio ąžuolu. Anot vikingų kapitono jam bene 400 metų, o gal ir daugiau. Pastebėtina, kad jis labai tinkamas karstytis.

Antrasis švartavimasis įvyko prie didelio didelio kalno – Ladakalnio. Deja flotilėje kilo suirutė ir valtys apsupo kalną iš visų pusių. Įgulos susitiko tik viršūnėje. Sušokome ritualinius šokius tokius kaip dirižablis ir kiti. Labai stengėmės, bet iš jūrininkų persikvalifikuoti į lakūnus nepavyko. Gal čia kaltas mano raganiškas pyragas, kuriuo vaišinau naujus ir senus draugus...

Kirdeikiuose laivynas sustojo pasipildyti kultūrinį ir maistinį bagažą. Išsilaipinus lietus tarsi simboliškai mus nuplovė ir pažadino užsnūdusį pažinimo poreikį. Šioje gyvenamoje ne saloje susidūrėme su sinkretizmo vizualiniais pavyzdžiais: bažnyčią saugančiu Neptūno giminaičiu ir pagoniškais ornamentais apipintu kryžstulpiu. Gerieji turtingojo kaimo gyventojai mums nepagailėjo šulinio vandens likusios kelionės atsargoms. O vietinė parduotuvė pasiūlė neregėtą asortimento įvairovę.

Ir jau visai visai netoli ramiai sau laukė tikslinis krantas, t. y. miškas prie Stripeikių. Vietos nedaug, taigi visi labai organizuotai pasistatė savo rezidencijas, kur jiems atrodė strategiškai patogiausia. Jaunikliai labai mikliai laužui sutempė pusę miško.

Spėjus n-tajį kartą išsimaudyti apsirengę solidarumo su uodais uniformas išėjome į naktį žygį. Žygiuodami, dabar jau kojomis o ne valtimis, pražygiavome Stripeikių malūną, aplankėme Šimelio sodybą, paminėjom jį tylos minute ir patraukėme link piliakalnio. Čia draugiškai ratu apjuosę pušį sudainavome liaudies dainą apie ąžuolą, o atsisveikinimui visi spirale apkabinome ją ir draugus.

Jau visai sutemus grįžome į savo stovyklavietę, kai kurie (pvz. mes) netgi sugebėjo išsivirti sriubą su Puziniškio rūgštynėmis ir ryžiais, tik kažkaip be druskos... Iš kito ežero kranto girdėjosi trankus vakarėlis, bet mes savo rate jį nustelbdavome, tik šiaip prie pat ežero pasitikdavo, ne vandens bangelės, o bumčikas.

Ryte išsivirėm skaniausios (nes su kondensuotu pienu ir dešimčiai žmonių tik vienas puodas ir trys šaukštai) žygių košės ir kažkaip nebe komandiškai patraukėm namo. Lietus nuplovė mūsų stebuklingas dulkes ir vėl iš jūreivių palengva virtom studentais, fizikais, tėvais ar dar kažkuo.