VU žygeivių sąskrydis ir keliautojų sporto VU rektoriaus taurės varžybos

Gabijos Gorodeckytės sąskrydžio ir VU rektoriaus taurės varžybų aprašymas

Nors prabėgo jau beveik dvi savaitės, atrodo, kad VUŽK pavasario sąskrydis buvo ką tik. Taip yra turbūt dėl to, kad įspūdžiai tiesiog netelpa galvoje. Kai jau rudenį buvo pradėta apie jį kalbėti ir raginta rinkti fakultetines komandas, nesupratau, nei kas čia tokio ypatingo, nei kuo jis išskirtinis. Visgi nusprendžiau rasti laiko, kaip pažadėjusi suburti savo fakulteto komandą ir įsitikinti pati savo kailiu, kodėl kiti sakosi nepraleidžią nei vieno sąskrydžio.

Taigi balandžio 26d. šeštadienį maždaug 100 žmonių nepatingėjo anksti išsiversti iš lovų ir jau 8:10 susitikti traukinių stotyje ar kitais būdais pradėti judėti link sutarto susitikimo punkto. Stotyje džiugiai sveikinosi tie, kurie jau ilgiau pažįstami iš VUŽK žygių ar treniruočių, bei nedrąsiai susirinkusiuosius tyrinėjo tie, kuriems čia tik pirmas kartas, jie atvyko atstovauti savo fakultetų, ir tikėkimės dar sugrįš. Traukiniu judėjome Varėnos kryptimi, o išsilaipinome Pamerkių stotelėje.  Ten buvo įrengtas komandų registracijos punktas ir išduodamos medžiagos vėliavoms. Sąskrydžio sekretorių duomenimis šiemet iš viso dalyvavo 22 komandos, iš kurių 8 buvo fakultetinės (7 fakultetai). Kai visi buvo suregistruoti ir ėmė plevėsuoti beveik išdžiūvusios vėliavos, komandos pradėtos leisti į orientacinio žygio trasą.

Šito klaidžiojimo po mišką metu turėjome pasiekti žemėlapyje pasižymėtus punktus, juose kabančiu spalvotu pieštuku nusipiešti tam tikrą simbolį ir kai kuriuose atliktį mąstymo reikalaujančią užduotį. Laimėtojais buvo paskelbta mažiausiai baudos taškų surinkusi komandą, o baudos taškai buvo skiriami už neatsižymėtą punktą, neteisingai atliktą užduotį ar pavėluotą minutę (laiko limitas buvo 6val.). Maršrutas tikrai buvo įdomus, ėjome ir miško keliukais, ir pelkėmis, ir upių pakrantėmis ar kitais brūzgynais. Starto pradžioje buvęs varžybų užsidegimas peraugo į draugystę ir komandos ieškodamos punktų galiausiai susikooperuodavo. Žodžiu, pažinčių ratas pamažu plėtėsi. Visgi miške beveik išnaudojome tas duotas 6 valandas ir stovyklavietę - finišą pasiekėme jau vakarop. Kas norėjo išsimaudė upėje, kas šiaip pasimėgavo saulute ir po truputį įsikūrę laukėme vakaro. Programoje dar buvo numatytas vėliavos pakėlimas bei komandų pristatymas prie bendro laužo. Vėliavą iškėlė praeitų metų VUŽK organizuojamos Rektoriaus Taurės nugalėtojai – Gamtininkų komanda, o prisistatinėjo visi, nors kažkokia komanda taip ir neatsišaukė kviečiama... Įvykdžius visą oficialią programą prasidėjo šokiai ir dainos prie laužų ir lauželių. Pažintys tapo draugystėmis, formavosi „palapiniokų“ statusas.  Šalta naktis truputį gąsdino, bet galimybė palapinėje šilumos išsaugojimo sumetimais sutalpinti daugiau žmonių ramino.

Sekmadienio rytą varžybos tęsėsi toliau. Ryte mums buvo pravesti apmokymai, kaip įveikti kliūčių ruožą. Maždaug 10val. komandos viena po kitos išėjo į kemsynus, fakultetinėms buvo suteikta pirmenybė. Visi grįždavo daugiau ar mažiau šlapi. Buvo baisoka, bet viskas atrodė įveikiama, jeigu tik neskubėsi... Šiaip ar taip visgi nei viena komanda turbūt negrįžo sausut sausutėlė. Vienas ar kitas, o gal visi kažkiek artimiau susipažindavo su balų vandeniu, bet tikrai niekas nesiskundė, greičiau kaip tik buvo laimingi, nes bus ką atsiminti. Tik labai gaila, kad nebuvo jokio prizo už išgręžtą vandenį...

Bet atrakcijos dar nesibaigė. Maždaug tuo metu, kai komandos braidė po balas, vyko Tumbi – Jumbi varžybos. Tai yra toks futbolas, kurį žaidžiant visi 5 žaidėjai dėvi aprašus, nes vartininkas yra pririšamas prie vartų, o kiti likę surišami poromis.

Aš tai sakyčiau, kad Rektoriaus Taurės varžybas laimėjo draugystė, nes tai turbūt labiausiai atitiktų VUŽK žygių koncepciją ir tvyravusią nuotaiką, bet šį kartą rezultatai visgi buvo labai atidžiai fiksuojami bei renkami laimėtojai. Bendroje įskaitoje pirmą vietą užėmė „Pencinykai“, tai yra VUŽK senbuvių komandą, iš kurios mes jaunėliai turbūt turim tik mokytis. O fakultetinių komandų tarpe pirmavo medikai, nuo jų nedaug atsiliko aktyviausieji VUŽK nariai - fizikai ir, žinoma, prizinių pozicijų neapleido gamtininkai. Tumbi – Jumbi varžybas laimėjo istorijos ir filologijos fakultetų draugystė, kurią manau reikia pagirti už įsitraukimą į žygeivišką veiklą.

Tik pati pabuvusi tradiciniame VUŽK pavasariniame sąskrydyje supratau, kuo gi toks svarbus kiekvienam žygeiviui šis sąskrydis ir kad tik jame pajutau, kokia visgi stipri yra VUŽK bendruomenė, kuri netgi tokioj varžybų atmosferoj į vieną sujungia įvairiausių specialybių studentus ir universiteto alumnius. Šis kartu praleistas laikas, nuostabi gamta, ant laužo virtas maistas bei visų šypsenos skatina jau dabar galvoti apie dalyvavimą ir kitąmet.