Žygis į Velnio duobę

Skaistės Staknevičiūtės žygio aprašymas.

Kiekvienas turime savo vietų, į kurias vis norisi sugrįžti vėl. Į savo vis lankytinų vietų sąrašą įrašau ir Aukštadvario regioninio parko apylinkes. Kažkokia energetiškai traukli vieta, magiškai viliojanti savęsp. Šviesios kalvos, tamsūs, subrendę eglynai, riedulių rieduliai, įvairiausi ežeraičiai, skroblų augvietės, piliakalniai, kalvos, lomos, įgriuvos... Į šią išvyką taip norėjau, kad sugebėjau per naktį įveikti negalavimus ir išeiti.
Susitinkame Aukštadvaryje, kuriame apžiūrėti tikrai yra ką (nepasiskuklinę ir pasiGoogle‘inę apie tai informacijos rasite tikrai nemažai). Šįsyk provizoriškai pakeliui mestelim akį į Šv. Dominyko bažnyčią ir dominikonų vienuolyno kompleksą, buvusią mergaičių namų ruošimo mokyklą ir einam labiau į gamtą. Traukiam į Velnio duobę. Kompanija įvairiaspalvė: nuo raudonų batukų iki lazdinėtojų (girdėjau, kad taip kalbininkai pataria vadinti šiaurietiškojo ėjimo entuziastus). Tarp mūsų ir filmo „Semme“ režisierius Ernestas Samsonas.
Kraštas apipintas legendomis, žygelio vadas Tadas Šidiškis, pats jau tapęs legenda, pasakojimus dalija į kairę ir į dešinę. Bet viskas dar prieš akis...
Gamta dar tik bunda, tos sodrios žalios nedaug, tad visa, kas žydi, norisi sužiūrėti (ačiū Lasvei už entuziazmą, kantrybę ir mokėjimą sudominti). Pražangialapės blužnutės, tamsiažiedės plautės, mėlynžiedės ir rausvažiedės žibuoklės, plukės nuklojusios pamiškes. Aptinkame žalčialunkį (tai tas pats nuodingasis gražuolis, kuris minimas „Silva rerum II“ dalyje; iš jo ponia Ona Kotryna Norvaišienė pagamino padažą prie mėsos švedų kariams).
Velnio duobė mus pasitiko alsuojančia vėsa, ramuma. Kažkokia velniškai nenusakoma jėga traukė eiti žemyn, pa(si)būti, pastovėti, niekur neskubėti. Įdubos kilmė aiškinama įvairiai. Gal toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas, o klimatui atšilus, jis ištirpo, ir liko gili piltuvo formos duobė? O gal Velnio duobę kažkada išmušė čionai nukritęs meteoritas? O gal pats velnias, bėgęs nuo šventųjų, kanopa sujaukė žemę? Kadangi lankytasi Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, tai paminėtina legenda su kunigu ir nekalta mergle. Kažkas juos užmatė, užpavydėjo, leptelėjo „oi, kad tu prasmegtum“. Šmakš ir prasmego kunigėlis. Taigi nuo kunigo iki velnio – tik per vieną nekaltą mergelę. Velnio duobė dar vadinama burna, o žemiau, už pusę kilometro esantys Škilietų ežerai – akys. Viena milžino akis – mėlyna, aplink ją priaugę daug eglių, gluosnių, liepų, kita – smaragdinė. Išvaizdžias akis turėjo ledokas!
Palikę ežerus už nugarų, kėblinam Pamiškės piliakalnio link. Nors pavadinimas toks nieko nesakantis, tačiau vaizdas nuo jo priverčia išsižioti. Kalvos, kalvelės, kalvužėlės, lomos lomelės, lomužėlės. Rytuose matyti – Elektrėnų kaminai. Tokiu metų laiku spalviškai kraštovaizdis gal kiek ir blankokas, estetams tikrai spalvų būtų pritrūkę. Tačiau blindės grožiui atsiskleisti – tai pats tinkamiausias metas. Tie geltoni, putlūs, žiedadulkėmis aplipę bumbuliukai traukė objektyvo akį. Neseniai skaičiau G. Beresnevičiaus sudarytam lietuvių-prūsų religijos žodyne, kad vėlyvuose šaltiniuose (Narbutas, Jucevičius, Kraševskis) minima blindė buvo ypač vaisingos moters, galėjusios gimdyti iš rankų, kojų ir kitų kūno vietų, vardas. Žemė ėmusi jai pavydėti vaisingumo ir pavertusi ją medžiu, blinde. Tokiai legendomis apipintai vietovei nepaškudys ir dar viena legenda, ane?
Sugiedoję „Dijūta kalnali“, patrepsėję „Meškutę“ (taigis kaipgis ogis su Tadu tai jau dainos, šokiai – kaip du kart du medu, būtinai), pagulėję saulėkaitoje, pasiskubinom Mergiškių alkakmenio link. Tai riedulys, nusėtas įvairaus dydžio nareliais, duobelėmis. Savotiškos paslapties ir mistiškumo visam kam suteikė tankus eglynas.
Toliau einam į Gedanonių kaimą ir čia pat esantį Gedanonių kalvyną. Atminty iškilo žieminė kelionė slidėmis į šias vietas; troba, kurioje tąkart buvom apsistoję, atrodė tokia vieniša ir apgriuvusi. Iš kamino nekilo dūmas, tad ir užsukti visai nemagėjo.
Gedanonių televizijos retransliacijos bokštas kaip švyturys rodė kelią. Iš toli ne toks niūrus kaip iš arti. Toks svetimkūnis, netikša didčkis...Gedanonių kaime žmonių dar gyvenama, nors kai kurios trobos labai varganos. Kieme girdėjosi burzginama mašina, šalia stūksojo kitos griaučiai. Plastikinių bambalių gausa taip pat liudijo gyvybės esant. Atėjom čia ne vietinių stebinti, o pažinimo vedini, tad paėję atokiau nuo kaimo toliau akis ganėme po lietuviškuosius Karpatus. Iš šios vietos matyti trys Lietuvos rajonai: Kaišiadorių, Prienų ir Trakų. Nuo čia iki Birštono taip pat netoli – 40 km. Gėrimės, einam toliau Gedanonių kalvų masyvu. Pelkutė, patvenkta bebrų vienus pagąsdina, kitus – nudžiugina. Pusė kompanijos ją apeina keleliu, smėleliu nupiltu, kita – lekia stimgalviais ieškoti nuotykių (abejonių, turbūt nekyla, kokį variantą pasirinkau). Patyrinėję, kaip atrodo briedžio banda, suradę bebrų užtvanką, pelkutę kirtome net padų nesudrėkę.
Vėliau eidami šalia Mergiškių rezervato priėjome taip vadinamą Čigonės kapą.. Pasakojimai liudija, kad būta gražios, bet nelaimingos meilės istorijos. Jis – dvarininkas, kilmingas žmogus, ji – graži čigonaitė. Meilei augti nebuvo nei sąlygų, nei galimybių. Jai jaunai pasimirus, jis kūną palaidojo, pastatė kryžių ant kalvelės, kuris primena šią bevardę istoriją. Visai šalimais kapo – gražuolis skroblas, kaip buvęs, nuo amžių amžinųjų. O pavasarinis gervių klyksmas, kurį išgirdau, buvo itin simboliškas...
Trumpiausiu keliu iki Aukštadvario nuo Čigonės kapo – apie 6 km, žvyrkeliuku vis žemyn, žemyn, šone lieka Albinavos polivarko vieta, kryžkelėje stūkso akmuo su atminimo lenta: čia jau yra vardai, pavardės, buvo, kas prisiminė, užrašė, įamžino.
Dar apie šiuos kraštus pasakojama, kad čia galėjai keliauti kojos ant žemės nestatydamas, tik ant akmenų. Tikėtina, nes dar ir dabar čia jų gausu, įvairių įvairiausių...
Vietoj pabaigos. Keliauta – Aukštadvario regioniniame parke, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje; nueita – apie 17 km; žmonių – 48; ar norėčiau grįžti? – būtinai (ypač žiemą, ant slidžių)!

Skaistė Staknevičiūtė