Po Daubėnų kraštovaizdžio draustinį

Valdo Serelio žygio aprašymas

Žygį pradėjome prie Vilniaus geležinkelio ir autobusų stoties. Kelionės vadovas Tadas Šidiškis, kuris žino beveik kiekvieną Lietuvos kampelį. Kelionės pradžią pasiekėme Vilniaus viešuoju miesto transportu. Keliauti isties buvo linksma, nes šį kartą autobuse buvo sušokti tradiciniai lietuvių liaudies šokiai. Atvykę į Skaidiškes pradėjome savo kelionę link Daubėnų kraštovaizdžio draustinio.  Keliavome po Daubėnų kraštovaizdžio tad pradžiai šiek tiek apie patį draustinį. Daubėnų kraštovaizdžio draustinis yra Vilniaus rajone, Rudaminos seniūnijoje. Draustinis įsteigtas Vilniaus miškų urėdijoje, Gegužinės girininkijoje. Jis buvo įsteigtas todėl, kad norėta išsaugoti senąjį fliuvioglacialinį Rukainės−Rudaminos senslėniokraštovaizdį Ašmenos moreninėje aukštumoje. Beje, draustinio plotas 675 ha.

Beje tądien miške buvo pakankamai sniego, tad drąsiai galėjome keliauti ir slidėmis. Kelionės pradžioje teko įveikti Rudaminos upelį, tiesa jis nebuvo labai platus, tad šią kliūtį su pasimėgavimu įveikė visi žygio dalyviai.  Priėjom Papiškių piliakalnį , kurios matmenys maždaug 53 ant 30 metrų ir yra kiek iškilaus paviršiaus. Piliakalnio kraštovaizdis pakeistas arimų, pietinėje šlaito dalyje 1971 m. pradėtas kasti karjeras, šiaurės vakarų aikštelės dalyje buldozeriu sustumta 18x5 m dydžio aikštelė, kuri užpilta 1987 metais. Šiaurės vakarų šlaite auga beržai. Į pietus – pietvakarius nuo piliakalnio, 2 ha plote yra įsikūrusi gyvenvietė. 1951 m., 1955 m. ir 1971 m. piliakalnį tyrinėjo Istorijos institutas. Jame rasti radiniai yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Piliakalnyje taip pat rastas 30 – 50 cm. Taip vadinamasis kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota keramika. Šis objektas minimas tarp I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga - I tūkstantmečio m. e. pradžios. Piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu – 1997-05-05. Paminklo teritorijos plotas 40817 m². Apie šį piliakalnį galima būtų kalbėti ir kalbėti. Taigi išklausę vadovų pasakojimų smagiai nusileidome nuo apsnigusio piliakalnio kas kaip išmanė: vieni nučiuožė, kiti nubėgo, treti nulipo. Kiek vėliau bekeliaudami priėjome Dūkelių kaimą ir Dūkelių kapines. Dūkelių pilkapių padėtis nuo 1893 m. per paskutinius 60 metų, kuriai priklauso ir Dukelių kapinės nedaug tepasikeitusi. Viena iš pilkapio dalių buvo ariama ir taip jie baigiami sunaikinti. Dirvoje jie išsiskiria tik šviesesnėmis smėlio spalvomis. Dalis pilkapių tarp kurių priklauso ir Dūkeliai yra ankščiau artoje dirvoje kiek apardyti, bet dabar nejudinami, likusieji buvo išvis nejudinami, gerai išlikę, bet apaugę smulkiais krūmais, ąžuoliukais ir pušaitėmis, kurie dengia visą pilkapyno neariamą dalį. Dalis pilkapų turi viduryje iškastas didesnes ar mažesnes duobes – „šulinius“. Kiek vėliau antroje dienos pusėje pasiekėme Šveicarijos mišką ir pamiškėje esantį Šveicarų kaimą. Šveicarų kaimas vadinamas taip todėl, kad anksčiau buvo mada pavadinti kaimelių pavadimus įžymiais žinomų valstybių pavadinimais taip padarant tą kaimą žinomesnį. Šveicarijos miškas patenka į Daubėnų valstybinio kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Ši vietovė įtraukta į Europos bendrijos svarbos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“. „Natura 2000“ tinklas skirtas apsaugoti retas ir nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis, jų gamtines buveines visoje Europoje. Šveicarijos miške saugomos pelkių, pievų, miškų buveinės bei retosios augalų ir vabzdžių rūšys. Kadaise buvę vientisi pelkių ir šlapių pievų plotai šiuo metu yra suskaidyti melioracinių kanalų. Pelkių ir pievų nusausinimas padarė didelę retų pelkinių augalų augavietėms. Juose pradėjo augti joms nebūdingi nendrynai, krūmai ir jauni medžiai.

Kadangi žiemos dienos trumpos vakare jau sutemus pasiekėme Rudaminos bažnyčią. Žygio vadovas Tadas kaip visad papasakojo istorijos apie šią bažnyčią. Matėme kaip gražiai atrodo bažnyčia apšviesta vakare, pasidarėme keletą fotografijų. Kada Rudaminoje pastatyta pirmoji Romos katalikų bažnyčia, tikslių žinių nėra. Istorikas R. Krasauskas mano, kad ją greičiausiai bus pastatę D. L. K. XV a., nes jiems priklausė Rudaminos bažnyčios patronato teisė. 1501 m. Aleksandras perleido bažnyčios patronato teisę Vilniaus vyskupui Albertui. 1528 m. Rudaminos bažnyčia ir beneficija prijungta prie Šv. Jono bažnyčios Vilniuje ir nuo tada Rudamina buvo laikoma filija. Bažnyčios atstatymo datos nėra tiksliai žinomos. 1832 m. Bažnyčią iš pagrindų atremontavo Mykolas Tiškevičius. Rudaminos parapijai priklausė ir Parudaminio filija, o taip pat Šveicarų kaime esanti koplyčia. 1864 ar 1865 m. rusai Rudaminos romų katalikų parapiją panaikino, bažnyčios pastatą pavertė cerkve ir įsteigė stačiatikių parapiją, kuriai apie 1880 m. priklausė 574 asmenys. Vėliau rusai uždarė ir sunaikino Šveicarų koplyčią. Visi prašymai atgauti parapijai teises likdavo neišklausyti. Tik po 1905 m. Revoliucinio sąjūdžio buvo leista atkurti Rudaminos romos katalikų parapiją. 1907 – 1909 m. Parapijiečiai pastatė naują Švč. M. Marijos Gerosios Patarėjo bažnyčią.

Kelionę baigėme Rudaminoje tad šiek tiek apie pačią Rudaminą. Rudamina (miestelis ir buv. dvaras) išsistačiusi Rudaminos upelio ir jos intakų slėnyje. Apylinkės gana kalvotos; kai kurios kalvų viršūnės iškilusios 277,4 m virš jūros lygio. Rudaminos valsčius 1931 m. apėmė 380,7 km2 plotą, kuriame buvo 16191 gyv. Vietovė su apylinkėmis ilgą laiką buvo lenkų įtakos veikiama: dvarai, mokyklos bei lenkai dvasininkai žmones aplenkino. Tiesa, kai kurie kaimai išliko lietuviški ir lenkų okupacijos laikais. Dar buvo priskaitoma apie 500 lietuviškai kalbančių senesniųjų vietos gyventojų. Kai vietovę atgavo Lietuva, prasidėjo ten tautinis atgimimas, buvo įsteigta lietuviškų mokyklų. 1942 m. Surašant gyventojus, lietuviais užsirašė 57 % visų valsčiaus gyventojų, lenkais – 34 %, gudais bei rusais – 9,6 %. Lietuvos Mokslų akademijos duomenimis, 80 % visų valsčiaus gyventojų turėjo lietuviškus pavadinimus.

Valdas Serelis