Kur prasideda Vilnelė

Žygio įspūdžius aprašė Albertas Zinkevičius.

Šis sekmadienio žygelis prasidėjo anksti: buvo sutarta rinktis 7:15. Dar tamsu. Apžlibęs nuo miego, pakeliui į autobusų stotį truputį nuogąstavau, kad tesusirinks pora žmonių, o gal žygis ir visai neįvyks – juk taip sunku atsikelti! Tie nuogąstavimai dar sustiprėjo, kai 7:20 nesimatė stoty nei vieno, kuris būtų panašus į išsiruošusį ten pat. Nenoriai skambinu žygio vadui (gal dar iš miego pažadinsiu?), bet gerai padarau: atsiliepia iškart ir pasako, kad greit eičiau į geležinkelio stotį. Ten iškart visus – gerą dešimtį – pamatau. Tai viskas gerai, pasivaikščiojimas bus.

Žygiuojančių iš viso šešiolika (jei nesuklydau, jau grįžęs skaičiuodamas) ir traukinys jau rieda Kenos link. Netrukus išgirstu išgąstingą šūktelėjimą už nugaros: „uoj, konduktorė!“ – tai viena iš su mumis keliaujančių moksleiviukių, lyg koks paukščiukas išsigąsta ramaus ir tvirto mūsų link pakilusios konduktorės artėjimo. Bet aš dar puse žingsnio miego karalijoj, todėl netrukus jon atgal persisveriu.

Tamsoka dar ir po gero pusvalandžio traukinyje, kai jau išlipame. Vos lynoja. Ir migla atgal į miegą gramzdina. Einame iš miestelio tuščiais asfaltuotais keliukais. Tylūs, vienas kitas žodis. Dairausi į namukus. Išvažiavus iš Vilniaus krinta į akį sklindantis iš kiemų neišdailintas, grubokas gyvenimo paprastumas: vištos kieme, mašinų griaučiai.

Jau prašvitę. Išeiname į pamiškės keliuką. Nedidelė auktšumėlė, nuo kurios atsiveria banguota kalvelių jūra,nkol žvilgsnis vėl miško uždangon atsiremia. Ant mūsų loja šunys. Tas lojimas man pasirodo lyg senas surūdijęs volelis kokio mechanizmo viduje iš inercijos dar besisukantis: štai, tuoj tuoj sustos.

Kažkuriuo metu lynoti liaujasi, nors vėliau trumpam ir vėl sugrįš – nelabai ir pastebi. Miškelis, žolė surūdijusi, vienas kitas namukas. Atrodo, kad tai viskas, kas čia tėra - lyg vandeniu labai atskiesta akvarelė lapkričio lietuj tirpstanti ir pasibaigianti. Ne, vis dėlto yra kažkas daugiau ir sunkiau, mieguistas žvilgsnis į kažką atsiremia, bet dar nesuvokia, į ką. Netrukus suprantu, kad tai įspaustos į molį padangų vėžės primena apie serijinę, mechanišką pasaulio pusę.

Kažkuriuo metu sustojam miestelyje prie parduotuvės. Prisimenu paukščiuką, ant elektros laido prie parduotuvės čirpiantį. Tame pačiame miestelyje apžiūrime bažnyčią. Šiek tiek užkandame, susėdę kieme.

Einame vis dar tylokai, tik moksleiviukės žaidžia su mama „sugalvok žodį iš antros mano pasakyto žodžio raidės“. Tadas (vadas) kartais ką nors lyg gidas papasakoja.

Medžių šakelės jau plikos, bet daug kur dar raudonuoja putinai, ir žolė kai kur labai žalia, lyg nudažyta. Bet pamiškėse žolė rūdija, ir kažkokia gėla srovena. Žemuogių lapai geltoni. Ant medžių šakelių kabo lašai: ties viena net stabteliu truputį ilgiau: gražu, nors ir puolu tuoj tą įspūdį sau dar pagražinti, gražiau įsidėmėti.

Kartais stabteldami, miškų ir laukų keliukais pasiekiam Šumsko dvarą (5-10 km?) ir truputį ilgiau sustojam: apžiūrėti ir užkąsti, kas ko pasiėmę. Dvaro rūmų įėjimai ir langinės užkalti lentom, senom durim. Išeidami matom sodą, jame daug išgriuvusių senų obelų. Kažur visai netoli yra akmuo, iš po kurio, anot padavimo, išteka Vilnelė. Tadas mosteli ranka, kai einam palaukėm: ten, bet labai arti Baltarusijos pasienio, todėl neinam ieškoti.

Einam vis kitais keliukais, bet jau grįžinėjam atgal. Atsiranda ir nuovargio, ir kalbų. Praeinam visai mažų kaimelių. Sutinkam arklį ir avių. Stabtelim atsipūsti prie kryžiaus jau asfaltuotoj pakelėj. Tuomet pasukam paieškoti piliakalnio. Jį aplankius jau visai panūsta namo (nuovargis). Likus vienam-kitam kilometrui pradeda temti, ir visi truputį labiau susispiečia krūvon, arčiau vienas kito. Prieinam Kalvelius.Šešėliai skuba sulįsti į kampus vakarui ir dabar, tiek ėjus palaukių ir miškų keliukais, kažkaip labai aišku, kaip gerai žmogui turėti pastogę. Katė perbėga vienu iš kiemų link namo prieangio, ar – tik taip pasirodo apytamsyje?

Miestelis vakariniu rymojimu pildosi. Šviečia languose televizoriai. Čia pat ir geležinkelio stotis. O man pasirodo, kad kada nors, žvelgdamas atgal, gal sapnuodamas, matysiu šituos žmones, ir galvosiu, kad iš kažkur pažįstu, kad kažkuomet, viename iš vos prisimenamų, bevardžių lapkričio patamsių buvo kartu eita.