Kunigaikščių medžioklės takais 2013

Eglės Udraitės žygio aprašymas.

Man tai buvo dar tik trečias žygis su VU ŽK, bet netruko daug laiko praeiti, šitoj puikioj kompanijoj galima pasijusti labai savu.
Žygio vadovas: Tadas Šidiškis, kuris žygiuoja po Lietuvą kiekvieną savaitgalį jau eilę metų. Kas žino kiek? Pusamžį kokį, gal kiek mažėliau.
Kiek nuėjom: pagal vieno žygeivio išmanųjį mobiliojo ryšio prietaisą: 24,7 km (gal kiek mažėliau, nes sustodavom pašokti)
Maršrutas: Šklėriai – Senieji Trakai. Žygiavom per Aluonos girią, pietų sustojom prie Luknos ežero. Pakeliui link juodosios keramikos sodybos Gojaus kaime, sutikom Juozą Vaitkų prie jo sodybos. Nebūtume žygeiviai, jei nepadainuotume jam ko nors, tai ėmėm ir užtraukėm posmą.
Smulkiai neaprašysiu daugiau ką nuveikėm, tiesiog visa dienos reziumė telpą į toliau surašytas pastraipas, suprasit viską.
Taigi, kokie stipriausi atsiminimai ir potyriai iš šio žygio?
Pirmas atsiminimas – rasti  raudoni dobiliukai prie Senųjų Trakų pilies, kačiukai ir sprogstančios šakelės Aluonos girioj liudija apie šiltą, ilgą ir malonų rudenį, kuriuo aš negalėjau atsistebėti ir šiame žygyje – keliaujant atgal mus apgaubė tiršti tiršti rūkai, buvo gražu stebėti kaip jie palengva leidžiasi ant laukų ir miškų ir tirštėja vakarėjant.
Kitas stiprus atsiminimas – žmonių atsidavimas savo pamiltam darbui – juodosios keramikos meistrai mus maloniai pasitiko savo sodyboje Gojaus kaime su šildančia arbata iš molinių puodelių ir įdomiu pasakojimu apie keramiką bei jų pačių ūkį. Jų moliniai namukai samaniniais stogais tarp miškų atrodo taip harmoningai, lyg ir skirta jiems čia būti. Informatyvus keramiko pasakojimas apie juodąjį molio degimą parodė, kokio didelio atsidavimo, susikaupimo ir profesionalumo reikia, norint užsiimant tokiu menu. Pajaučiau didelę pagarbą šiems žmonėms, kad jie ne tik puikiai išmano šia sritį, bet ir dalinasi patirtimi, skleidžią šį keramikos būdą.
Taip pat ir žygio vadovo pasakojimai apie lankomas vietas, jo žinios apie Lietuvos miškus, kaimus, žmones, rodo jo meilę šiam kraštui. Draugai, pažįstami visoj Lietuvoj, nors esam ir giminių kraštas, bet ne kiekvienas galėtų tuom pasigirti.
Kaip aš paprastai galvoju apie tokius žmones – jų smegenų neužgula piktumo debesys, zlastis jų neima. Arba dar girdėjau sakant kažką apie tokius žmones – „šviečiantys diedai”.   
Ir dar trečias potyris po šio žygio, kuriuo vis dar nesiliauju stebėtis, tai yra tiek žygeivių, tiek pakeliui sutiktų žmonių draugiškumas. Bežygiuojant ir pasikalbant su žygeiviais visi galvos sukimai, rūpesčiai, patirti per įtemptą savaitę mieste palieka vieni niekai ir juokai, galva atsilaisvina nuo sunkių minčių susitikus tokius laisvus ir besišypsančius žmones. O kiek istorijų galima prisiklausyti su jais bekalbant – tai, pavyzdžiai, pasakojo vienas žygeivis man apie vilkų populiaciją Lietuvoje, ko specialiai nesidomėdamas lyg ir nesužinosi arba net neateis į galvą pasidomėti. Arba įdomu pasidalinti kelionių įspūdžiais ir nuomonėmis, pasiklausyt juokų apie Birutes, mergiočių šposus Tadui jaunystėje.
O dar kur išmoktos dainos naujos, šokiai, kurie taip kelia nuotaiką ir sušildo. Juk vien dėl šokių ir sumaniau eit į žygelius. Draugas Lukas sako man ir Ugnei: ateikit ir jūs, panos. Bus šokiai prie laužo vakare. Užsikabinau ant tų šokių, o Ugnė ant laužo. Na ir einam kol paeinam ir dar karts nuo karto į rudeninį ežerą įlendam (kaip kad Labanoro girioj)
Apibendrinimukas: tada po tokių pasivaikščiojimų pradedu stebėtis, kodėl Lietuvoje tiek besiskundžiančių žmonių, kurie vis dažniau išvyksta užsieniuos ir kitus ragina atvažiuot juodadarbiais būti. Nesakau, kad aš niekados porai metų neiškeliausiu iš Lietuvos pasaulio pamatyt – iškeliausiu! Tikrai, bet žinau, grįšiu. Nes čia tiek galimybių gyventi! Džiaugtis malonia draugija, ilgu šiltu rudeniu, tirštais rūkais, šildančia arbata, 25 kilometrais nužygiuotais per dieną, kvepiančiais miškais, krištoliniu ramaus ežero paviršium, vingiuojančiais... O dar kur stingdančios žiemos, kvepiantys po lietaus pavasariai ir žydinčios vasaros?..
Nežinau, kas galėtų mane įtikint nesigrožėt, nemylėt, nelankyt šio krašto.

Tiek laisvos refleksijos apie žygį, ko gero tokia refleksija būtų panaši po visų žygių.. Ačiū, tiems kas ėjo kartu, kas pasakojo, šoko, dainavo ir čia paskaitė.

Eglė Udraitė