Živilės įspūdžiai iš krikštynų

Ankstų rytą susitinkame Vilniaus traukinių stoty. Riedame iki Pailgio stotelės ir ten išlipę patraukiame gilyn į mišką. Oras tikrai puikus, žygiuojam kvepiančiais miško takais, smėlėtais keliukais, drėgnom pievom, aplink gražios ir nematytos vietos.
Sustojam papietauti, paskui žygio vadą T. Šidiškį įsukę į nedidelį pušynėlį. Čia greitai atsiranda laužas, arbata, bendras stalas(tiksliau, kilimėlis) sumuštinių, sausainių ir visokių kitokių žygio vaišių. Kiek pailsėję einame toliau. Priėjus plentą prie mūsų prisijungia dar keturi žygio dalyviai.
Vis drėgnėjančius ir vis labiau klampius kelius linksmina tradicinės žygeivių dainos. Tolumoj matau sodybą ir kažkodėl pagalvoju, kad būtent čia traukiame( Nuo tada, iki kol galiausiai pasiekėm žygio tikslą taip pagalvojau dar bent penketą kartų). Apie ketvirtą popiet išgirstu, kad liko kokie keturi kilometrai. Toliau klampojame, dabar jau ne miško takeliais, bet per išraustą kelią, šokinėjam per balas, jau beveik tamsu ir kelia apšviečia tik kitų žygeivių žibintai. Kartais vis pasigirsta į vandenį pastatomos kojos garsas. Apie pusę šešių jau visai tamsu ir kelias atrodo neaiškus. Rodos, ne ten pasukom-tenka truputį grįžti atgal ir toliau eiti proskyna.

Einame keliu, apsisukam, einame toliau, grįžtam į jau teisingą posūkį, išeinam iš miško, vėl pievos. Galiausiai atžygiuojame iki reikiamo kelio, bet ir juo dar tenka gerokai paėjėti. Pagaliau pasiekiam Arūno sodybą, kurioje jau laukia būrys žmonių, prikūrenta krosnis, karštas ir gardus troškinys, kurį vos nusirengę striukes keturiese valgome iš vieno dubenio, matyt, per daug pavargę, kad ieškotume atskirų.
Visgi ilgai ilsėtis fuksams niekas neleidžia. Šiek tiek pailsinę kojas ir sušilę einame laukan, kur mus, naujokus ar šiaip užsilikusius nekrikštus suriša virve. Vaikinams į rankas įduodama Sąžinė- ilgas rastas, kurio nevalia numesti ar kitaip paniekint-juk sąžinė. Prie laužo davę Žygeivių klubo priesaiką, surišti bėgiojame aplink trobą, braunamės pro krūmus ir šokinėjame per griovius, kol mūsų krikštytojai, klubo senbuviai ramiai šiltai viską stebi ir tik jų laikomi deglai šviečia tamsoje. Pabraidome po pelkes ir upelius (vanduo šaltesnis nei tikėjaus, bet ir visiem drauge sušlapti irgi linksmiau nei maniau). Galiausiai įvykdę beveik visas užduotis, daugiau ar mažiau šlapi ir purvini, pabučiavę Keliautojo batą, gavę po kelis ryškius antspaudus ant veido(kaip vėliau pasirodė, sunkiai nusiplaunančius) esam oficialiai žygeiviškai pakrikštyti. Visi grįžta į šiltą (o tai ypač aktualu mums, fuksams) namą, kas dar spėja pasišildyti pirtyje, greitai užgroja armonika ir vėl visas kiemas prisipildo žmonių- vyksta tradiciniai šokiai ir kojos, rodos, visai nepavargo. Vėliau troboje garsiai skamba dainos. Tik dabar pasijaučia visos dienos nuovargis. Ilgai netyla kalbos, pasirodo, net miegoti ne visi mėgsta tyloje.
Rytą kas kada išsiropštę iš miegmaišių patraukiame prie laužo, kur šilta, verda arbata, iš kažkur atsiranda ne tik sumuštiniai, bet ir tortas...
Vėliau visi po truputį ima skirstytis, susirinkę nespėjusius išdžiūti batus ir žygeiviškai atsisveikinę. Jau šiek tiek po trijų, kai išlipam iš autobuso Antakalnyje. Kažkaip šalta ir pilka mieste grįžus iš miško. Užtat ant žandų ryškiai šviečia violetinis užrašas „ Fuks“, kuprinėje šlapi batai, o kojose smagiai nueiti kilometrai.
Tai tokios tos fuksynos, grįžti pavargęs, bet labai lengva šypsotis.