Rasos

   2010 06 23 apie 17 val. Vilniaus geležinkelio stotyje būriuojasi žygeiviai nepabūgę jau kelintą dieną prakiurusio dangaus. Nors oras ir prastas, bet pripažinkim, jis toks koks ir turi būti per Rasas. Pats „joniniškiausias“ oras.  

   Važiuojant link stoties mano piniginė pateko į nagus vargšui vageliui, kuriam tikrai nenusimato padori šventė iš ten rastų pinigų. Stengiuosi per daug nepergyventi, juk šiandien šventė! Labai gera, kai šalia atsiranda draugų, kurie pagelbėja ir turi atliekamo pinigo. Ačiū Tau Egle.

   Nors po traukinį visi išsibarstome kas kur, bet kelionė traukiniu tikrai nepraėjo nykiai. Traukinys, nuvažiavęs duok dieve porą kilometrų sustoja ir... pradeda švelniai riedėti atgal.. per vagonus pirmyn atgal velniasžin ko lakioja traukinio personalo darbuotojai ir dar nubėga šiaip kažkokia įtartina persona. Su bendrakeleivėm pradedam kurti trilerių scenarijus. Užgrobtas traukinys, pavojingas nusikaltėlis. Visa istorija baigiasi gandais apie pamestą vairą. Ar tai įmanoma? Nežinau. Nesklandumams ir veiksmo filmo siužetams praėjus judam toliau. Mūsų penkių kompanijonių: mano, Lauros, Jūratės, Eglės ir jos šunelio Aro pokalbio temos apima nuo analizinės fizikos iki svajonių apie žemuogių ir Ignalinos rajono karvių pieno kokteilius. Vyriškis, tikriausiai persisotinęs mūsų kalbų ir juokų, iš šalia esančios sėdynės persikrausto ant tolimesnės.

  Ignalina mus pasitinka ta pačia dulksna, kuria išlydėjo Vilnius. Prie mūsų prisijungia dar viena rasošventininkė Svetlana. Užsukame į vietos parduotuvėlę, kur  keli žygeiviai atranda nepaprasto čiabuvių sūrio su razinomis ir šluote išluoja nuo lentynų. Nebėra.

  Tolstant nuo miestelio į plaučius alveolė po alveolės pradeda skverbtis pušų gaiva. Žygiuoti tikrai nešalta. Žmonės, kurie Jonines šventė susigūžę nuo šalčio prie TV ekranų, į mane pažiūrėtų kaip į trenktą, jei pasakyčiau, kad buvo netgi karšta.

  Neilgai trukus prienam Dringio ežerą. Būtent šiame ežere yra sala į kurią mes plauksim. Pagalvoju, kad tikslas jau beveik pasiektas, bet liaudies taisyklė, kad pirmas įspūdis klaidingas čia pasitvirtins su kaupu.

  Pereinam mažą jaukų kaimelį. Čia Eglės Aras susitinka draugę Arnę. Deja, bet Aro viliojimo taktika nepasiteisina ir jis lieka nieko nepešęs. Kaimelio pabaigoje susitinkam Ramūną. Visas šios dienos žygeivių komplektas surinktas – pirmyn!

  Pradedam blūdijimą po miškus. Eglė, Svetlana ir aš eilinį kartą atsiliekam nuo pagrindinės grupės. Jei ne Aras, tai kažin kur būtume pasukusios. Kitų vytis neprireikia. Jie patys grįžta pas mus. Atsakymas į klausimą kodėl: „Pažiūrėjom į ežerą ir grįžom.“ Matyt, ten ne ta vieta, kurios mums reikia. Na, o toliau žygiuojam, per krūmus krūmynus ir atrodo galo nėra. Senka jėgos. Pamanau, kad suprantu, kaip jaučiasi arklys ariantis dirvą. Sunku jam. Optimizmas pakeliamas iš stebuklų kišenės ištraukus avižinį sausainuką. Niam. Kažkurioje klajojimo atkarpoje įkvėptos ir paskatintos Urtės pinamės vainikus, juk vis dėlto Joninės Rasos Kupolės. Gėlynai ir žolynai – saugokitės, mes ateinam! Pasipuošus keliauti daug smagiau.

  Pabaidyti pelkės sukamės atgal. Garsiai išsakau savo mintis, jog man pelkė nebūtų kliūtis. Ar taip ar taip šlapia esu. (Pamiršau paminėti, kad visą laiką dulksnojo ir linojo). Taigi, pelkė būtų baisi, jei vanduo siektų kaklą. Be to, pelkėje galima susitikti dar ir laumes žaliakases, besidabinančias šventei, argi nesmalsu?

  Ieškodami kitų kelių link išsvajotos Dringio salos, skersai išilgai išmaišom visą mišką. Daugėja pasiūlymų įsikurti bet kur kitur. Vilioja sena laužavietė, aptriušęs staliukas, visai sausai atrodantis šimtametės eglės prieglobstis. Bet. Bet tradicijos yra tradicijos. Gal ir norėtųsi atsipūsti, bet toks vaikščiojimas nežinia kur, man tampa savotiškai žavingas. Temstant miškas keičiasi, tampa vis paslaptingesnis.

  Visai netikėtai, bent jau taip pasirodo man, randam krantą iš kurio išplauksim į salą. Šalta. Šlapia. Tamsu. Vėjas. Jau tuoj vidurnaktis. Iš visų kampų tuoj pradės lįsti visos mistinės būtybės. Šią mintį veju šalin. Reikia pakuotis daiktus. Brr. Tuoj sužinosiu, kad daiktai supakuoti į maišus tikrai plaukia. Šokam į vandenį. Pastarųjų dienų lietūs jį gerokai atvėsino. Žviegiu ir tikiuosiu, kad nuo to pasidarys šilčiau. Begalinis noras kuo greičiau nuplaukti į salą. Deja, kosminiu greičiu plaukti nepavyksta. Prisišvartuoajm vidutiškai - „užsiraunam“ ant bebrų namo ar kažko panašaus. Išlipus dar šalčiau. Padėtį pataiso iš maišų glūdumos ištraukti šimtamečių receptų gėrimukai.

   Neilgai trukus, mūsų okupuotos salos aikštelėje, įsižiebia ugnis. Man tai sunkiai suvokiama, pagalvojus, kad rasti ką nors sauso tikrai neįmanoma. Bet ši naktis juk stebuklinga. Tikriausiai stebuklinga ir Artiomo išrinkta laužavietė. Simboliška, kad Beržo saloje į laužą metam beržo pliauskas. Beje, vėliau šią salą nusprendžian pervadinti Skruzdžių sala. Jų čia kokios devynios galybės. Pamėginkint įsivaizduoti prieš kiek metų ir kokia trasporto priemone čia atkeliavo pirmoji skruzdė.

   Keliauninkai buriasi prie laužo. Dangop pakyla dainos, kalbos, juokas, čirkančių dešrelių ir Simo makaronienės kvapas. Ežero vandens arbatėlė. Kažkur tolumoje girdėti „bumčikai“ – mūsų Rasos tikrai milijoną kartų šaunesnės. Laura grįžtant namo pasakys, jog trūko šokių, vainikų leidimo. Galbūt taip, bet po drėgnos dienos ir gaiviai ledinio vandenėlio nėra nieko geriau kaip tik sedėti kuo arčiau ugnies, džiaugtis šiluma ir esama akimirka. Nieko, kitais metais bus proga pasitaisyti.

  7 ryto. Visai galima ir numigti.

  Pusryčiai. Dar šiek tiek pašventinęs dangus už viską atlygins pasakišku oru visą likusią dieną. Plaukimas atgal. Dieną plaukti visai nebaisu ir ne taip šalta. Grįžtant prisižemuogiaujam, prisivoveriaujam. Fone dainos : „Valgyk daržoves be grietinės!“. Smagu. Pasibaigus paskutinėms jėgoms, pasiekiam traukinių stotį. Traukiny konduktorės su šypsenomis priima mus į savo vagoną. Gaila, bet tokių pat plačių šypsenų jos nebeišspaudžia išlipant. Vis dėlto kojinių kvapelis daro savo.

  „Ciku caku..“ atsisveikinam, atsiglėbesčiuojam, išsiskiriam ir namo.

  Joninės buvo GEROS!

  Mano Rasų dienoraštis štai toks, o koks būtų tavasis?

Laumė žaliakasė