Neliūdėk, mamyte, kad kalnai vilioja

Neliūdėk, mamyte, kad kalnai vilioja,
Kad skrendu, lyg paukštis iš gimtų namų.
Tokie platūs toliai, tokie svaigūs aukščiai
Ir, sparnams išaugus, daros neramu.

Nebijok, mamyte, aš čionai ne vienas
Ir plačioj Tėvynėj aš tarsi namuos.
Neaušink, brangioji, savo vakarienės,
Neišeik į kelią vidury nakties.

Aš žinau, tu lauksi, ašarą nubrauksi,
Žiburį statysi vakarais lange.
Grįšiu aš, mamyte, iš kalnų aukščiausių,
Jei tik žiburėlis grįžtant neužges.

Šiemet mano vietoj dėki eglės šaką,
Iš to pat eglyno, basas kur laksčiau,
Ir uždek, mamyte, Kūčių stalo žvakę,
Tu tai padarysi, aš tikrai žinau.