Metų žygis Data: 2008.12.13-14 Vadas: Tadas Šidiškis Dalyviai: Tadas su slidėm Artiomas su bachilais Darius su submarinais Tomas su šypsena ir ramybe Čepas be guminių Simas be telefono Maršrutas:  Marcinkonys - Čepkelių raistas - raistas - raistas - raistas - Čepkio ežeras - raisto sala - raistas raistas - Zervynos Pirmiausia, kas krito į akį - tai, kad niekas nesureagavo į vietos palapinėje paieškos skelbimą. Kilo įtarimas, kad mergiotės pelke ir šalčiu nesusidomėjo. Taip ir buvo. Pametęs telefoną, stoty sutikau penkis vyrukus. Vieną iš jų su slidėm. Tadas nusprendė, kad taip bus lengviau per pelkės kupstus keliauti. Ir teisus buvo - nors posūkį išimt tarp kupstų nelengva, tačiau niekada kojos neprasmenga tarp samanų ir dumblo. Nuo Marcinkoniu ėjom gal 7km iki auskšto aukšto bokšto ir nuo jo apsižvalgem po Čepkelius. Tikrai grieko verti vaizdai, ypač medžiais apaugusios salos pelkej. Na ir pradejom brist. Kokias 7 valandas klampojom tamsoj ir nuėjom 4.5km pelkės paviršiumi. Kemsynai, samanos, kalmpupės buvo tobulai sukurtos - beveik visur vandens gylis nedidesnis nei 2/3 guminio aulo aukscio (tik labai dažnai iki kirkšnių smegdavom į samanas ir bruknes). Čepas nusprendė, kad eiti per Čepkelius - nepakankama pramoga, tai ėjo be guminių, o su paprastais batais. Ir kaskart, kai sustodavom pailsėti, nusiaudavo, apvyniodavo kojas flisu, išsigręždavo kojines ir tupėdavo. Pertraukos pabaigoje viską apsimaudavo/apsiaudavo ir toliau eidavo. Oras pasitaikė nuostabus, kol buvo šviesu, matėme saulę, kai sutemo, švietė mėnulis ir krito meteorai. Samanų šerkšnas blizgėjo spindėjo ciklopų šviesoj, o sušalusios spanguolės buvo nepadoriai skanios beigi malšino troškulį Tadas pasitempė raiščius, bet toliau sėkmingai su slidėm per pelkę čiuožė. Prieš 10 val. priėjom Čepkio ežerą, atidavėm garbę Čepui. Ne kiekvieno žygeivio vardu ežerą ir raistą pavadina. Bet, pasirodo, Čepui tos garbės pridavėm per daug, kadangi kitą rytą, jo manymu, mes negalėjom skinti spanguolių nuo jo žemės be atsiklausimo ar mokesčio. Po vienuoliktos priėjom labai gražią pelkinę salą tarp dviejų ežeriukų, ant kurių jau buvo 3cm ledas. Malkos koše šnapsas ir alus. Tik nepagalvokit, kad to daug buvo:) Paliūdėjom, kad nėr ko naktį patogiai ir šiltai apkabint ar su kuo miegmaišio jungt ir sugulėm. Naktį kuris mažiau, kuris daugiau pašalom, ryte apžvelgėm tundrinį vaizdą, pastovėjau ant ežero ledo, kuris gerokai pastorėjo per naktį. Išeit laiku, aišku nepavyko, tai teko gerokai skubėt, kad spėt į 5 valandos traukinį. Čepas paskubėjo daugiau ir spėjo į traukinį, kuris važiavo į kitą pusę, į Marcinkonis (ėjom į Zervynas, o ten jokios parduotuves nėra). Marcinkonyse paėmė alaus ir kukurūzu ir sėdo i tą patį traukinį, kuris pailsėjęs jau i vilnių važiavo. Zervynose į tą traukinį įlipom, apsidžiaugėm Čepo lauktuvėm ir grožėjomės nuo karščio įraudusiais savo veidais. Nusprendėm, kad čia metų poilsinis žygis po Lietuva su vidutiniu 1km/h greičiu, paciku-cakavom stoties perone ir išsiskirstėm. Simas