Lovozero tundros ir Chibinai

Apie žygį

Pagrindinė idėja buvo aplankyti ne tik turistų dažnai lankomus Chibinų kalnus, bet ir Lovozero tundras. Žygis buvo organizuotas slidžių žygių naujokams. Net penkiems iš grupės dalyvių tai buvo pirmasis žiemos žygis.

Nuotraukas rasite čia: http://vuzk.biuras.lt/v/vuzk2007/kola/

2007 – 03 – 12
Sekmadienis

O buvo taip...Išlydėti mūsų susirinko tikrai didelis būrys... Mums grojo. Mums dainavo. Mums mojavo ir net mus glėbesčiavo! O mes didvyriškai neverkėm ir buvom išsisiepę iki ausų:)

Kadangi veiksmas vyko jau po 2val. nakties (ryto?), pirmoji nokautą gavo Jurga, tad nė neužfiksavo, kas su jos pasu buvo daroma ir autografus davė autopilotu...:) labai jau miego norėjosi...

Minske atsidūrėm anksti ir apsnūdę. Po valandos su trupučiu pakvėpavę grynu oru susipakavom į traukinį. Palydovei buvo keista, kad ant bilietu nėra pavardžių, ir šiaip ji gavo is kolegos užuojautą, kad tokius keleivius, kaip kad mūsų grupė, ji gavo.

Jokios šypsenos:)

O dabar maistas, miegas, arbata, kava, alus, miegas.

Vyksta paskutinieji pasiruošimo darbai:
1. gimsta ir lopomi bachilai
2. slidžių patobulinimai
3. svoriai bendro inventoriaus skaičiuojami
4. siurprizų dalybos

Nuobodžiai čia kažkaip parašiau. Gal kitąkart bus įdomiau:)

-Inga-

...paskui buvo siurprizų dalijimas. Vietinis mentas apsimetė itariąs trotila, bet greit atsileido. Po to mes atvažiavome į Novgorodą. Kadangi buvo naktis, teko ieškoti naktinio kabako. Anot vietinių „samaja lučaja diskateka – eto „bliuz“. Nuėjome į „bliuz“ grojo „Moscou, Moscou“ užsisakeme buteli vodkės ir porą alaus, išgėrėm, grižome į traukinį ir tęsėme Novgorodo siaubimą. Su sąlyga, kad traukiny buvo do velnia amžinai miegančių babcių ir kūdikių, teko su dalimi „siurprizų“ nešdintis į tamborą. Ten nieko ypatingo neįvyko – gėrėm ir dainavom. Po to ėjom miegoti. Po to atsikėlėm. Padarėm pachmelą ir vėl nuėjom miegoti. Po to atsikėlėm, vėl padarėm pachmelą ir vėl nuėjom miegoti...

Sargas

II – oji diena traukiny

Po pirmosios audringo vakaro norisi miego, norisi mineralinio, nieko nesinori... Persivertus dienai į kitą pusę esam priversti tvarkytis, remontuotis – laikas pradeda spausti. Sargas viską atideda „paskutinei minutei“ ir dėl to praleidžia vakarinį pasikortavimą, užtat rezultatai stebina – pasisiuvo bachilus iškart su kišenėmis (remontininkui kaip ir priklauso).

Smagu stebėti, kaip riedant vis tolyn į šiaurę daugėja sniego.

Asta

Kovo 14d. – Diena Nr.3

Po daug alaus ir kortų iki 1 h nakties keltis 4 h ryto nebuvo lengva – miegas pralėkė kaip bitė ir galvoj paliko tik bzz. Po skuboto išsikraustymo Olenogorske sugulėm dar posmui ant kilimėlių stotyje – autobusas į Revdą tik 11 h. Kuras su Kerosu, du playboy – style zuikučiai, su kailinėm ausytėm ir uodegytėm, išvažiuoja į Lovozero mūsų registruoti.Turėtų vietiniams padaryti ispūdį... Mes, likę, snaudžiam toliau, valgom barščius stalovaja Nr.6, geriam eilinę tirpią kavą ir karts nuo karto pasiginčijam su stoties uniformuotom dievaitėm.

Revdoj papietaujam maisto iš paketų – toks vietinės kavinės meniu. Dar truputį pavažinėjam, ir galų gale ant slidžių. Puiku. Sunku. Džiugu. Sniegas limpa, bet jo bent nedaug. Ant perėjos atsiduriam apie 15 h – viskas pagal planą. Laukia smagus nusileidimas, dribinėjam kaip bombikes, Inga Protinga apdairiai pameta ir nuleidžia žemyn slidę. Ta proga gauna „excuzą“ lipti žemyn pėsčiom, ką ji sėkmingai padaro ir nusileidžia daug greičiau nei mes, sąžiningai zigzaguojantys šlaitu. Nuotaika puiki, visiems linksma vieniems iš kitų. Lieka tik nusileisti iki miško zonos ir kurti stovyklą, turinčią tarnauti mums tris dienas. Pirmas ofic. budėjimas (Inga su Sargu), dabar dar laukia ritualinis vakarėlis su siurprizėliais ir, tikiuosi, dainom:)

Jurga

II žygio diena

NL: Buvom radialkoj. Visi patenkinti. Ir šiaip viskas puikiai.

Nemėgstu dienorasščio

III žygio diena

Nelabai tikusi diena. Ir oras nelabai tikęs. Tiksliau visai niekam tikęs. Vakare pakeitėm planą. Vietoj radialkos nutarėm prisitraukti prie sekančios perėjos ir jei laiko liks dar nuvaryt paslidinėt. Jo... kur tau... ryte matomumas sparčiai blogėja. Pradėjo snigti. Šilta. Limpa. Sustojom projektui „laužas“. Sutepėm slides. Po to buvo gerai. Bet labai jau į piktą mišką įvažiavom. Lėtai lėtai įjudėjom į Saidozero. O ten mus pasitiko gūsingas vėjas ir sniegas į veidą. Negana to, viskas dar ir momentaliai tirpdavo. Puikūs vaizdai aplinkui... gaila nieko nesimato. Bet į savo posūkį pataikėm. Po to ieškojom namelio. Gal ir gerai, kad nežinojom, kur jis yra... ir neradom.

Sustoję užsikūrėm didelį laužą, virėm sriubą, kuri beverdant vis atsidurdavo ant žemės. Galiausiai ji pavirto kažkokia makaronsriube. Buvo gerai.

Vakare visi buvo jau beveik sausi. Gerai.

Kai pasirode žvaigždės nuėjome miegoti.

Šlapia diena baigėsi. Gal rytoj bus geriau. Mano uodegos jau beveik nebeliko.

Kurakiškis

4 diena (ir truputis 5d.)

Pirmas rytas, kai viskas apšalę: palapinė, batai, striukės – ypač po vakarykščio pašlapimo. Tingu lįst iš palapinės, bet lendam – ka darysi. Sargas gauna dar vieną pamoką – kad reikia atlaisvinti batų liežuvius – kitaip sunkiai beįkiši koją į ledinius batus. Skani ryžių košė, daiktų krovimasis – ir vėl mes keliaujame per sniegus. Deja, per ilgai užsikrapštėm – išėjom tik 10.30. Man pirmi žingsniai sunkūs – po vakarykščio slidžių tepimo slydimas toks, lyg čiuoščiau per ledą. Vos tik į kalną – ir išsitiesiu. Vėl gelbsti Nerijus – apriša virveles po apkaustais. Gyvenimas iškart pagerėja:) Dabar ir aš galiu lipt į kalną, tik nuo kalno nebeslystu... O dar Ingai nukrenta apkaustas. Žodžiu, vos ne kiekviename žingsnyje reikia remontininko pagalbos – vis šaukiamės Nerijaus:) Vadas gana nusivylęs grupe – vėlai išėjom, o ir einam ne per greitai. Aš irgi ne is greitųjų? Sutinkam maskviečių grupę, kuri bandė lipt į mūsų perėją, bet taip ir neįlipo, nes buvo didelis vėjas ir pūga. Nupasakoja mums atstumus, ir mes bandom sulipt į Perėją. Naudojamės maskviečių pėdomis (t.y. vėžėmis:)), kol jos matosi... Pietaujam tarp maskviečių pastatytų snieginių sienų – ir dar nežinau, kad vakare patys tokias statysim. Toliau sunkiai pūškuojam perėjon su visu svoriu. Oriukas pamažu genda – vėjas smarkėja, pusto sniegą. O kylant statesniu šlaitu pagaliau suprantu, kad kažkas negerai su mano apkaustais – laikosi jie už snarglio, krentančio nuo bato bachilo. Bandau eit be slidžių, bet išeikvoju daug jėgų, klimpdama iki kelių ir giliau. Atsilieku nuo grupės. Bandau vėl dėtis slides be bachilu, bet pasirodo, kad jos iš vis krenta nuo kojų... Taip besivydama grupę nusivariau nuo kojų, įvariau nerimą vadui. Ir nors puikiai suprantu, kad laiko neturim, bet pirmąkart gyvenime nors galva dar sako eik, bet kojos ir visas kūnas baisiai sunkiai pasiduoda galvos nurodymams. Beklampodama po sniegą išeikvojau visas jėgas? O oriukas kuo toliau, tuo smagesnis – per 30m žmonių nebesimato. Viskas išnyksta baltame piene... Pagaliau perėja! Bet ir čia vaizdo nėra – neaišku, į kurią pusę beeit. Kuras dar paieško kelio, bet galiausiai nusprendžia nakvynę daryt ant perėjos. Vėjukas nelepina – negailestingai plešia iš rankų daiktus. Kojos (bent jau mano) šlapios, šalta, jėgu nėr... Bet greit imam statyti sniego sienelę aplink palapinę.

Galima sakyt, pildosi mano svajonė – visad norėjau pabandyt statyt sniego namelį, pamatyt, kaip pjaustomos sniego plytos. Lyg kokios skruzdėlės į skruzdėlyną tempiam sniego plytas, statom sieną aplink zimą. Galiausiai lendam i palapinę miegot. Siaučia pūga, vėjas plėšo palapinės sienas. Neturim vandens? Kažkas ištraukia nuo pietų užsilikusios arbatos. Kiekvienas lašas aukso vertės... O Jurga nepatingėjo išsinešiot pieno ir miuslių – dar ir pavakarieniaujam. Šis vakaras be dainų – kuo greičiau einam miegot.

Išsimiegam šiltai kaip niekad. Tik beplėšantis palapinę vėjas gąsdina... Ryte palapinėj viskas apsnigta, ant veido krenta lengvas sniegelis, gaivina. O burna sausa. Vėl gelbsti Liova su Asta – paruošia tokius skanius ledus, kokių dar nevalgiau. Vis tiek pirmoji perėja. Nors ir kaip tingu keltis, be pagaliau vadas sukaupia valią vyt visus iš palapinės.

Vaizdelis ne geresnis nei vakar – visur balta pieno jūra. Slidės, kuprinės, mūsų sniego siena – viskas apšalę baltais sniego kristalais. Taip gražu, kad net gaila griaut. Šikna, matomumo 0, bet vis tik išjudam, nes neturim laiko. Rūke gelbsti GPS‘as – kitaip nerastume kelio. Keistas jausmas čiuožt, kai net per kelis žingsnius nieko nesimato. Čiuoži, nematai nuolydžio. Tokiai „čainikei“ kaip aš visai sunku – ypač, jei nugriūvi, nes atsistojimas užima daug laiko ir atima jėgu. O dar Ripas toje migloje pameta slidę – bet gelbėtoja Jurga kažkur žemai ją atranda. Vargais negalais pasiekiam miško zoną – pagaliau pirmieji išsvajoti vandens lašai. Greitai ir nakvynes vieta. Geriam, kiek tik pajėgiam, džiovinamės. Ech, kaip ir aš nekenčiu dienoraščio!!! Visi čia zimoj dainuoja visa gerkle, o aš kažkodėl rašau? Viskas!

Dovile

5 DEH

„Ja nepomniu kak ja rodilsia na sviet...“

Viskas vyksta natūraliuoju būdu. Šiandien pasižymėjo Jurga ir visi. Jurga išgelbėjo Ripo slidę, visi išsigelbėjo patys – vadas sakė nusileidom nuo perėjos. Vadu mes tikim, todėl (tem slučiam) geriam degtiniuką, šokam ir dainuojam – pavasaris širdyje, belije gavno barus.

Rips

6 diena, semadienis (mediumas!)

Prasibudinom sąlyginai nesunkiai savo nuostabioje zimoje išsiilgtam miške. Po ilgų vakarojimų užmigę nepastebėjome, kaip pradėjo gausiai snigti. Pabudau nuo lašėjimo garso – sniegas, užgulęs zimos šonus, tirpo ir lašė.jo gausiai gausiai vidun. Pabandau nušaudyti jį nuo šonų, tuo papiktindama įmigusius kolegas, bet mūsų šonas nuo balų buvo daugamaž išgelbėtas. Šiaip visi daiktai, žinome, gan drėgni, miegmaišiai sunkėja, zima irgi. Oras dienos pradžioj kaip ir neblogas, net mėlyno dangaus teko išvysti, bet netrukus ima įprastai snigti, ir gimsta daina „beloe gavno“, kuri visų galvose skamba per dieną. Maršrutas šiandien nuobodokas – pora kilų per miška, paskui geležinkelio bėgiais iki ežero ir per ežerą iki kito kranto. Iš viso apie 20 km arimo per gan gilų sniegą, sunkų, šlapią sniegą. Minam pasikeisdami, vieni kitus paskatindami, nekantraujam įveikti numatytą trasą – juk visą dieną dėl blogų oru ir kt. priežasčių jau esame pavargę. Galop atvykstame, jau temsta, visi nusikalę, kojos išmirkę (smegenys ant kojų:)). Nors mediumas, programos nenusimato – visi susirūpinę savo miegmaišiais, batais, kojinėmis. Pečiukas zimoje apstotas, šilta, drėgna, viskas garuoja. Bandome nesiparinti:)

Jurga

Sekanti diena po mediumo

Prasidėjo taip kaip ir visos – chrenovai. Iš ryto snigo šlapias sniegas, visi tyliai po nosimis niūniavo žygio himną apie „beloje gavno is all around us“ ir pan. Išėjome vėlai kaip niekad. Karksėjom, kad bus saulė, bus vėžės, o vakare bus pašvaistė. Šiaip nieko ypatinga šiandien nenutiko. Gal nebent verta paminėti:
1. Atsirado saulė.
2. Dovilės slidė perlūžo per pusę.
3. Čiuožėm ne iki kelių sniege, o per burankę.
4. Vakare ne sninga, o šąla.
5. Iškasėm ne tik tūliką, bet ir tris pisuarus.
6. Esam ne sausi, o šlapi.
7. Liova apsivožė nuo suchai gailia.
8. Net visą pusdienį Dovilė nuolankiai tylėjo. Žodžiu, Xibiny, daug daug geriau nei tundros.

Biški noriu papasakot apie žygio dalyvius.

Algis. Kuras. Zuikis. Kažkada turėjo ilgą uodegą ir dvi ausytes. Viena ausį nutraukė bomžas, o uodega nutriušo pati. Prie viso kito jis dar ir vadas. Tik kartais jam nesiseka.

Andrius. Sargas. Lapuchas. Bomžas. Kažkada buvo gražus. Turėjo puikią kepurę. Dabar jo nosis prakirsta, paakiai pajuodę. Barzda apžėlusi. Batai prakiurę. Iš Vilniaus išvažiavo panašus į žmogų. O dabar... Net bachilai jo nuskurę... Kuras sako, kad net rankas išsišūdino.

Jurga. Čiombė. Visąlaik nervinasi dėl nenorminio maisto. Nesupranta neintelektualių juokelių. Žavisi Sargo keiksmažodžiais.

Inga. Protinga. Kurica. Kikena, kai palapinėj užgęsta šviesa. Turi labai gerą draugą Vytį.

Ripas. Mokėsi Licėjuj. Dabar ISM. Bando prastumt kažkokius fjučersus Jurgai. Nemėgsta miegoti per vidurį. Moka naudotis GPS. Vis dar skolingas Jurgai už slidę.

Asta. Jai niekas nelūžta. Turkišką chalvą mėgsta labiau už tą, kurią nešiojasi Sargas.

Nerijus. Liova. Nerėjas. Remontininkas. Dirba net išsijuosęs. Gailių mėgėjas. Pilstytojas.

Dovilė. Ech, Dovile, Dovile... Nenutylanti feministė. Sauliaus ar tai Pauliaus draugė. Jos niekaip nemoka apkabinti Sargas. Pasižadėjo daugiau neiti į žiemos žygius.

Justas. Kerosas. Tushkančikas. Dušmančikas. Kažkada turėjo dvi ausis ir uodegą (beje, ilgesnę nei zuikio). Uodega paliko sląstukuose. Labai mėgsta dainą apie sniegą. Tai aš,

Justas

8 diena

Rytinis planas prisitraukti iki Ceb. Risčor perėjos. Dėl to iš ryto nežmoniškas tempas iki pietų nuėjome apie 15 km stojome pietaut. Kažkoks protingas matematikas paskaičiavo, kad per perėją nespėsim dėl to nutarėm tik paieškoti vietos, po to atėjo protingi dėdės – Einšteinas su draugu ir paaiškino mums kad turim likti ten, kur ir pietavom nes toliau nebebus malkų, taigi tuom dienos ėjimas ir baigėsi, po to buvo šioks toks vakarykštės šyzos sugrįžimas, ragavom uogyčių ir ėjom anksti miegoti nes rytoj perėja.

Sargas

9 diena

Pirmasis rytas, kai -13C. Šalta. Kuro bitės išraitė savo ūselius, o ir kitiems ne ką lengviau buvo batus pritaikyti savo kojos formai:) Bet paskui išlindo saulė. Jėga!!! Čiuožėme sau linksmai burano paliktu taku, tik staiga – nenumatytas slėnis. O už jo – Resčioro perėja, kuri ir buvo mūsų šios dienos tikslas.

Leidomės su katėm gražiai į slėnį (gal raganų, o gal ir ne). Tada pamažu pamažu (o kai kas ir greitai) kopėme į perėją:) įspūdinga!!!. Perėjoje mūsų krikštynos. Mes tai:
Ripas
Sargas
Asta
Dovilė ir Aš

Lipom, bėgom, slydom, bet turėjom pasiekti vado slidę, vėliau ją bučiuoti ir senius:) (3 – ia dalis maloniausia:D) Oj priesaika davėm BLET :)

Na, o tada pietūs su karališku šokoladu. Sustirom. Šalta. Vėjas. Puodelyje arbatos likučiai ledėja. Mus paguodė, kad jau visai visi turim pravardes:)

O leistis nuo perėjos – smagiausia:) Tik Astai nenuskilo (gerai, kad neskilo). Čiurna pasveiks, tad galės ir vėl namie šokti ir dainuoti.

Sustojame kaip visada temstant. Šalta. Vieta graži, o malkų nėra. Už tai upė netoli ir sniego tirpdyti nebūtina:) Skani grikių su abilekuo košė – gaidiene:) chalva skani, kisielius irgi. Visi darosi pastoviai alkani. Lendam į palapinę – zimą ir tradiciškai viska džiovinam. Astai – kojos masažas su vaistais ir elastinio binto puošmena, įdomu, kaip ryt eisis. Kai kas jau knarkauja, kai kas kojų smegenis džiovina. Aš rašau. Bet užteks. Sijanijos, kaip kad Justas pažadejo, 10 valandą nėra. Rytas prasidės nuo bulvių košės:) niam niam

Labanakt

-Inga-

10 diena

Šiandienos planas – dvi perėjos. Niekur nedingsi – nusileist reikia. Jau svajojam apie alų ir pirtį Kyrovske:) O kol kas – rytinė kakava ir vėl ant slidžių. Buranke, paskui minkštesniu sniegeliu klampojam į perėją. Einasi visai neblogai, oriukas vasariškas – saulė, net prakaitas žliaugia. Pakeliui valgom viską, kas tik valgoma. Eina viskas – riešutai, saldainiai, siurprizai. Neilgai trukus mes jau ant perėjos. Susirandam naują draugą – Liošą iš Piterio. Keliauja vienas, tad prisijungia prie mūsų.

Nuo perėjos leidžiamės su katėm ir šįkart jau gerokai įdomiau – siena gana stati, tenka išsidaužyt laiptelius. Kai kuriems ir kojos padreba. Apačioje purus sniegelis, minkštas nusileidimas, pietūs vėjyje. Mūsų poreikiai apsiriboja valgiu, miegu ir šiluma:) Per pietus ryjam net pasičepsėdami, o paskui kuo greičiau skuodžiam į kitą perėją, nes baisiai šalta! Besileidžiant nuo perėjos man nutrūksta slidės dirželis, bet nėr kada jį tvarkytis – vėjas neša sniegą nuo perėjos ir šoninių šlaitų. Atsisukus atgal pasijuntu lyg stovėdama sraunioje garuojančioje upėje – taip atrodė pažeme nešamas sniegas. Bandau leistis be slidžių ir smengu iki užpakalio. Vvėjas taip pusto sniegą, kad, rodos, patekau į laviną. Dar kiek pasileidus randu Liovą – jis kaip visad gelbsti iš bėdos. Kol taisom dirželį, gaunam kelis vėjo gūsius. Vienas net parverčia Liovą. Kai čiuožiam link kitų, vėjas stumia iš nugaros. Čiuožiam greitai, kol vėjas neišverčia iš koto. Viskas aplink maišosi, nematyt nieko – tik baltas pienas aplink. Net po kojom nieko nesimato. Kai ištrūkstam iš tos vėtros, randam ir Ingą su eilinį kartą nukritusiu apkaustu. Kiek žemiau susirenka visa grupė ir čiuožiam link nakvynės vietos. Stojm kalnų apsuptyje. Jie lyg balti drambliai, nurausvinti besileidžiančios saulės spindulių. Žinom, kad Kirovskas ranka pasiekiamas, bet norisi dar paskutinįsyk pamiegot zymoj, pavalgyt savo košės. Malkų nelabai yra. Vaikinukai parridena kažkokį medį be šakų, bet laužas dega oi kaip nenorom. Košė šiaip ne taip išverda, bet arbata nebeužverda – jau beveik imam šamanaut, kad vanduo bent kiek pašiltų. Taip betrypčiodami netikėtai pamatom pašvaistę. Daug žalsvų plaukiančių ar plevenančių šviesos lopinėlių. Nerealu. Paganę akis ir prigėrę neužvirusios arbatos einam miegot. Ryt į civilizaciją.

Dovile

Paskutine (11 – ta) žygio diena

Atsikeliu pati pirma. Esam 4 – 5 km nuo Kirovsko, ir tai labai jaučiasi – daug žmonių čiuožia pro šalį, nors dar tik rytas. Netoli mūsų palapinės įsikūręs naujasis mūsų draugas Alioša (ar Lioša – net pati tiksliai nežinau:)). Pusrytinis laužas dega labai nenoriai, dėl to pakanka tik arbatos, valgom ledus, išsitraukiam visa, kas liko nesuvalgyta žygio metu. Kraunantis daiktus kalbos sukasi apie būsimą pirtį, bachilų išmetimą, sausų rūbų paieškas kuprinėje – et, gerai bus grįžus į civilizaciją.

Kirovską pamatau užlipusi ant paskutinio statau kalnelio – ir mintyse tikėjausi, jog jis bus paskutinis. Į Kirovsko miestą su darbininkų autobusu, tiesiai prie gostynicos – „C OPT“. Turim tris valandas iki pirties – boulinge išgeriam alučio, suvalgom po neskanų karbonadą, sutariam, kad persirašysim kompaktus. Pirtis labai puiki – visi lakstom patenkinti, švaručiai, baseina bangą darom. Iki pilnos laimės tik gitaros ir vantų betrūksta. 22 val. Jau link Apatitų, vairuotojas užgarsina „PRASVISTELA“. Stotyje Apatituose daug tokių kaip mes. Dar nuperku cigarečių „Rusky režim“, gražiai atrodo pakelis, tai ir sugundo:) Stotyje mūsų ir vėl dešimt – prisijungia draugas (A)lioša, perka mūsų 10 – tą laisvąjį bilietą. Prieš įsėdant į traukinį stebim laiko pavarymą į priekį – išnešamos kopėčios, vieni jas laiko, kiti suka, treti patarimus dalina.

24 val.mes jau traukiny.

Asta

Vakar

Žodžiu taip – rips rašyt nemoka, nemoka nei kalbėt. Na tai čia tarsi kox disclaineris buvo, o dabar įtempkite dėmesį. Jei įtempėte, atleiskite.Jei dėmesys grįžo ten pat kur buvęs vadinasi tu, gerbiamas skaitytojau, su mumis nebuvai. Atsibundu, Liova su moteriške kvasina alų. Jei gerai pamenu tą patį mačiau ir prieš užmigdamas – tai arba aš nemiegojau, arba...Moteriškė bandė mus pažadinti – iš kur tas naivus gerumas aš nežinau, bet tai nėra šio rašto darbo problema.

Žodžiu diena bėgo kaip ir visos kitos...

O ar žinai, mano drauge, kaip gera girtėti, dainuoti, girdėti, kalbėti, laukti stotelės ir tiesiog išlipti, kad tuoj pat sugrįžtum. O taip pat smagu svyruoti apsikabinus ant perono keliant skambias šypsenas aplinkiniams, tarsi jiems tai rūpėtų...

Pasaulis pamažu plokštėja, o mūsų barbarai gyvena čia ir ten.Tik alkoholis gerai leidžia tau juos pažinti. Ir tai buvo viena iš tų dienų, kai viskas nutinka tarsi savaime. Pasiduodi, žmogus, plieniniams likimo gniažtams (kai kurie tai dar pavadina švelniom likimo rankom) ir viskas susitvarko, o gal kaip tik atvirkščiai. Atsiguli, atsikeli, išgeri, pašoki, bėgi leki ir tarsi nuo tavęs viskas priklausytų.

Gyvenimas eina...

rips

Kovo 26 –oji

Kelionė baigiasi. Būrys draugų traukinių stotyje ir ciku – caku. Kaip sunku atrodo pasakoti apie kątik praėjusią kelionę. Grįžtam į kasdienybę.

Asta