 |
Loppa-2 (Ryčio pasakojimas)
Ar galima rasti pačią tikriausią žiemą balandžio mėnesį? Taip galima, ir nebūtina trenktis į Taimyro tundrą – tokių vietų yra gerokai arčiau, Šiaurės Norvegijoje. Jau antrus metus iš eilės tuose kraštuose prasukame patį vėlyviausią žiemos žygį. Šiemet dvi savaites keliavome Lopos pusiasalyje. Apie mūsų, aštuonių žygeivių, nuotykius ir norėčiau papasakoti. Tiesą sakant, patys didžiausi nuotykiai prasidėjo dar pakeliui į Norvegiją. Visą žiemą beveik nematėme sniego, o čia – še tau, išvykimo dieną ėmė snigti. Latvijoje jau drėbė kaip reikiant, o Estija apskritai skendo šlapiame sniege. Važiuojant pro Pernu, paskambino keltų kompanijos darbuotoja ir paklausė: „Ar žinote, kad dėl audros Baltijos jūroje jūsų reisas atšauktas?“ Na čia ir prasidėjo... Kaip dabar spėsime į naktinį traukinį, kuris mus su mašinomis turi užmesti į vidurį Laplandijos?!
Kitądien išjudėjome be ypatingų nuotykių. Tiek tik, kad kateris neatplaukė. Tiksliau, atplaukė, bet pavėlavęs porą valandų. Dėl susijaukusio grafiko į Segelvyką mus atplukdė tik atgaliniu reisu iš tolimiausio uosto, po kurį dar gavome gerą valandą pasimalti. Dešimtą vakaro – startas. Net nebesitiki... Rytas Lopoje. Saulėta, nė vėjelio. Sniegas žiba, nuo kiekvieno gūbrio pasimato fiordai, jūra, salos stačiais krantais. Sakyčiau, kurortas, jei netektų klampoti giliausiame sniege. Per jį rimtomis kliūtimis virsta net tokie niekai, kaip 200 m virš jūros lygio perėja. Nors gal tai ir ne smulkmena, nes kalnai čia dygsta tiesiog iš vandens. Pajudame į pietus slėniu, suspaustu tarp stačių uolų. Jei ne žemėlapis, vargu ar suprastume, kad po mumis – ežeras. Įdomūs čia vietovardžiai, kai išsiverti: Trolių įlanka, Cukraus smailė, Meškučio kalva, Numirėlio slėnis. Pastarajame ir apsistojame nakvynei. Baugoka, bet vakaras giedras, -12 laipsnių, danguje liepsnoja šiaurės pašvaistės. Ko dar gali norėti.
Persekiojami atlydžio, per porą dienų pasiekiame Siortverfjordo slėnį. Vakare užeiname vietą, kurioje mus pernai terorizavo pūgos. Laimei Tungakas šiemet nesiautėja – turbūt, atostogauja sau kur nors Maljorkoje. Buvusio Vėjų miestelio neįmanoma atpažinti: vos ne vidury stovyklos atsivėrusi upelio vaga, o lygusis slidinėjimo šlaitas pilnas kyšančių akmenų. Kažkaip nekyla noras išbandyti likimo – nakvynei stojame kiek aukščiau, prisitraukę prie šlaito, kuriuo kopsime ant ledyno. Bene užkeikta vieta per arti liko... Ryte pabundam – sninga taip, kad už kelių žingsnių nieko nesimato. Iškyla grėsmė mūsų maršrutui. Jei bent porai dienų įstrigsime šioje vietoje, galime gręžtis namo, nes šios maršruto dalies įveikti nebespėsime, o iš pusiaukelės išeiti į civilizaciją nebebus kaip. Po pietų, kiek aprimus snigimui, išeinu su Kriste į žvalgybą. Vis tiek nėra ką veikti, o ir išmintos vėžės, jei išliks, dar gali praversti. Netrukus prie mūsų prisijungia Tomas ir Saulius. Pasiekiam pirmą terasą, nužiūrim aikštelę, tinkamą stovyklai. Nusprendžiam, kad persikelti 200 metrų aukščiau sugebėsim ir tokiu oru. Ima gerėti matomumas. Netrukus išaiškėja kodėl: iš viršaus puikiai matosi šalia mūsų stovyklos ištrypta didžiulė saulė su spinduliais. Artūras su merginomis puikiai pasidarbavo. Štai taip – burtais prieš burtus! Toliau viskas eina lyg sviestu patepta. Pajudam aukštyn 16 valandą. Iki nužiūrėtos aikštelės su visu kroviniu užsiropščiam vos per 40 minučių. Ir iš kur toks jėgų antplūdis? Dangus visiškai išsigiedrina, ir tai dar labiau pakelia mūsų ūpą. Vietoj planuotų 200 metrų tą vakarą užkylame 500, ir su saulėlydžiu atsiduriame ant paties Langfjordo ledyno. Reginiai – fantastiški, vėjo beveik nėra. Sutemus dangų užlieja pašvaistės, temperatūra staiga nukrenta iki –18 laipsnių. Net mobiliems telefonams šventė – iš kažkur ima gaudyti ryšį.
Į Ioksfjordo ledyną įkopiame tik kitą pavakarę. Įspūdinga vieta, jautiesi lyg kitoje planetoje. Jei visą žygį aplinkui kažką matai – kalnus, slėnius, jūrą, galų gale medžius ir akmenis, tai čia aplink tave tik didelis didelis baltas niekas, visiška tuštuma ir visiška tyla. Dangus ima blaustis, dar labiau sustiprindamas įspūdį. Netrukus miglos ištirpdo ir horizonto liniją, imi plūduriuoti kažkur vidury begalinės baltynės, nebesuprasdamas, ar priešaky laukia įkalnė, ar nuolydis. Į viršūnę šiandien čiuožti nebėra prasmės. Pagal prietaisus prisitraukiame arčiau galimo nusileidimo ir įkuriame stovyklą. Jei matomumas pagerės, rytoj apkeliausime ledyną, jei ne – leisimės žemyn. Deja, ryte mus pažadina pūga. Tokiu oru nei kur nueisi, nei valgyti išsivirsi. Bet apie vidurdienį gurgiantys skrandžiai visus išveja į lauką didžiosioms virtuvės statyboms. Už žmogaus ūgio sienos maistą gaminti tampa įmanoma. Kol verda košė, mankštinamės, statydami mūrus apie palapines. Galų gale susirenkame pietums geltonojoje palapinėje. Smagiai sau leidžiame laiką, tuo tarpu vėjas ima stiprėti. Vakare išlendu į lauką ir netenku žado: kur dingo mūsų didžioji virtuvė?! Vos sugebu atrasti, kur jos dar prieš kelias valandas būta. Ne iš karto sugebu pamatyti ir raudonąją palapinę, nors iki jos vos penki metrai: per tarpą spėjo išdygti smaila pusantro metro ketera. Vėjas toks, kad į jo pusę net atsigręžti baisu, smulkūs ledukai skaudžiai kapoja veidą. Sniego plytų iškirsti praktiškai nebeįmanoma: nukasi purų sluoksnį, iškerti kažką šleivo ir netvirto – o po kelių sekundžių „karjero“ nelieka. Gausime rausti urvą.
Vis dėlto mums pavyksta ištrūkti iš Tungako nagų. Kitą vakarą pagerėjus matomumui, po kruopštesnės žvalgybos nusileidžiame nuo ledyno į slėnį. Net virvių panaudojimo išvengiam. O dar po paros stačiu firnuotu slėniu nusileidžiame iki pat fiordo. Slidėmis čiuožti užsispyrimo pakanka tik Tomui. „Gal 120 kartų griuvau“,– pasigiria nusileidęs.
Rytis Žygio nuotraukų albumas |