Penkios dešimtys metų - kelionėse

2008.04.18

"Lietuvos rytas", priedas "Sostinė", 2008 m. balandžio 18 d., Nr.74


AISTRA. Žygeivių klubo įkūrėjas į pirmąją savo išvyką lėkė nepaisydamas net ir sesijos universitete

Viktorija VITKAUSKAITĖ
„Sostinės" korespondentė
2008-04-18

Kelionės yra bacila. Taip tvirtina vilnietis Vaidotas Januškis, įkūręs Vilniaus universiteto (VU) Žygeivių klubą. Nors V.Januškis klubui seniai nevadovauja, nuo kelionių ligos jis nepasveiko.

Šiandien Vilniaus universitete kelios keliautojų kartos švęs Žygeivių klubo 50 metų jubiliejų.
V.Januškis 1958-aisiais įkūręs klubą su žygeiviais nuolat keliavo tol, kol mokėsi universitete. Tačiau be kelionių 71 metų vyras negali gyventi iki šiol.
Gamtos mokslų daktaras, daugybės knygų autorius mano, kad jei tikrai nori keliauti, jokios aplinkybės nesukliudys.

- Kaip jūs sugalvojote universitete įkurti Žygeivių klubą?

- Man, studentui, pasiūlė dalyvauti žygyje į Uralą – pirmajame visos Sovietų Sąjungos turistų sąskrydyje. Susiruošti reikėjo per dvi dienas.
Buvo 1958-ųjų sausis, egzaminų sesijos įkarštis. Parašiau universiteto rektoriui prašymą, kad leistų egzaminus išlaikyti vėliau, ir nesulaukęs leidimo iškūriau (juokiasi).
Buvau daug keliavęs po Lietuvą. Bet toks žygis man buvo pirmasis. Tuometiniame Sverdlovske susirinko turistai iš 40 Sovietų Sąjungos miestų.
Saulei tekant išvežė mus iš Sverdlovsko į Uralo kalnus. Ant pečių užsimetę sunkias kuprines, slidėmis turėjome nučiuožti 35 kilometrus. Iššliuožėme devintą ryto, o finišavome aštuntą valandą vakaro. Mes, lietuviai, laimėjome ten trečiąją vietą. Bet svarbiausias dalykas, kurį parsivežiau – įspūdžiai iš Sverdlovsko turistų klubo. Pagalvojau, kad ir mums tokio reikia. Iki tol Vilniuje didesnės kelionių entuziastų organizacijos nebuvo. Parengiau klubo nuostatus, gavome patalpas, surengėme pirmąjį susirinkimą. Iš pradžių klubas vienijo apie 30-40 narių.
Kreipiausi į profsąjungas, universitetą, sporto komitetą ir visur gaudavau pinigų. Iš karto nusipirkome daugybę inventoriaus: dviračių, slidžių, kuprinių, daugiau kaip 20 baidarių. Ir prasidėjo kelionės.
Kasmet klubas rengė ir teberengia sąskrydžius. Dalyvių prisirinkdavo po kelis šimtus. Kartą sėdime ir žiūrime – artinasi dvi kariškių amfibijos. Galvoju, ko jau pridirbome. Pasirodo, taip pas mus atvyko žygeiviai iš Rygos.

- Kokiose įspūdingiausiose kelionėse dalyvavote?

- 1960-aisiais su Danute Vaišnyte prisijungėme prie grupės leningradiečių ir patraukėme į Kolos pusiasalį. Tai buvo ypač sunki kelionė. Kuprinės svėrė po 40-45 kilogramus. Jeigu nugriūni į pusnį, tik du žmonės pakelti gali. Šaltis spaudė iki 42-46 laipsnių, o miegojome palapinėse. Nukirsdavome tris pušis, iš malkų kraudavome laužą, o šakas tiesdavome ant žemės. Ant jų ir statydavome palapinę.

Iki šiol atsimenu garsą, kaip naktį medžiai poška. Vietovės pelkėtos, šąlant medžiuose vanduo plečiasi, todėl šie poška. Atsimenu ir nuostabias pašvaistes. Mus lydėjo vietiniai samiai su elniais. Susėdame visi prie laužo, siūlome paragauti lašinių – neima. Jie ištraukia briedžių ar elnių stipinkaulius ir meta į laužą, kad atšiltų. Ištraukus kaulą iš ugnies reikia peiliu skusti nuo jo mėsą ir plėšti dantimis.

- Kelionėse netrūkdavo ir linksmų, ir graudžių nutikimų?

- Be abejo. Ypač jų netrūko per įspūdingą kelionę Sibiro pietuose, Tuvoje, Jenisejaus aukštupyje. Ten yra 40 Jenisejaus protakų.
Nuo Baikalo ėjome per Sajanų kalnus, pasiekėme upę, o toliau leidomės milžiniškais rąstų plaustais. To žygio metu apie 300 kilometrų nuėjome pėsti ir apie 550 kilometrų nusileidome Jenisejumi.
Vienoje vietoje plaustą šiek tiek pristabdėme. Iššokau ant kranto, kad nufotografuočiau plaustus. Žygio draugai praplaukė pro šalį, bet sustabdyti plaustų nesugebėjo. Plausto prieš srovę nesugrąžinsi. Taigi ėmiau plaukti: viena ranka laikau iškėlęs fotoaparatą, o kita iriuosi.
Tačiau mane įtraukė sūkurys. Matau, kad neištrūksiu. Panėriau ir išplaukiau. Fotoaparatas, aišku, šlaputėlis. Bet ant plaustų kūrenome nedidelius laužus. Išdžiovinau fotoaparatą – ir ką gi, visos nuotraukos pavyko. O tą fotoaparatą ir šiandien turiu.

- Kokie dar įspūdžiai iš pirmųjų kelionių labiausiai įsiminė?

- Kai keliavome Sajanų kalnais, priėjome tokį kaimą. Jo nerasi jokiame žemėlapyje. Ten gyveno medžiotojai, medžioję sabalus.
Žiūrime, eina du tuviai medžiotojai. Vienas jų mus pamatė ir lietuviškai sako „labas". Pasirodo, jis baigęs Maskvos institutą, su studentų delegacija lankęsis ir Lietuvoje. Jis prisiminė, kad Vilniuje yra kalnas, ant kurio stovi pilis, o Kaune – soboras.

- Ar ir kiti žygeivių klubo nariai aktyviai keliavo?

- Be abejo. Dabar visi jie – žilo plauko. Kartu su manimi po Lietuvą pradėjo keliauti etnografė Regina Merkienė, profesoriai Juozas Vaitkus, Viktoras Butkus, psichiatras Algirdas Dembinskas.
Nuvykę svetur skaitydavome paskaitas, rengdavome koncertus. Murmansko kultūros centro direktorė VU net atsiuntė padėką už mūsų programą.
Buvo ir kitokių niuansų. Mus kviesdavosi į partinį biurą, rektoratą, svarstydavo. Klausdavo, kodėl po bažnyčias vaikštome, ant piliakalnių lietuviškai dainuojame, kodėl kryžių pastatėme. Jiems tokius dalykus visą laiką kažkas pranešdavo.
Buvome sugalvoję klubo šūkį „Keliauk, pažink ir nenurimk". Mane pasikvietė į tam tikrą įstaigą ir paaiškino: „Keliauti galima, pažinti – kai ką galima. Bet nenurimti – jokiu būdu negalima". Ir liepė tokio šūkio nenaudoti.

Bet žygeivių klubas praplėtė studentų akiratį, išjudino ir patį universiteto gyvenimą.

- Tačiau jūs nesiliovėte keliauti ir jau baigęs universitetą?

- Esu aplankęs visas buvusios Sovietų Sąjungos sritis, užkopęs į 33 kalnų viršūnes. Įkopiau ir į 6 veikiančius ugnikalnius. Išvažinėjau Europą – nebuvau britų salose ir Graikijoje. Lankiausi Japonijoje, Filipinuose, Korėjoje, Jordanijoje, Sirijoje, Kinijoje.
Pastaraisiais metais keliavau po Šiaurės Ameriką. Nebuvau tik Aliaskoje, bet šią vasarą planuoju nuvykti.

- Žmonės dažnai teisinasi norintys keliauti, bet neturintys pinigų, laiko, sveikatos. Ką jiems atsakytumėte?

- Reikia tik norėti. Aš tikrai nesu turtuolis. Dabar esu pensininkas. Savo pensiją skiriu pragyvenimui, o už knygas ir straipsnius gautus honorarus leidžiu kelionėms.
Vaikystėje sirgau labai sunkiomis ligomis. Bet kelionės užgrūdina organizmą. Kai nusileidi nuo ledyno ir palendi po kriokliu – jokia liga neprikimba.
Su sveikata man dar sekasi. Bet irgi visokių dalykų yra buvę. Dvi nepagydomomis laikomas ligas jau įveikiau.

- Retai kuris klubas sulaukia tokio jubiliejaus, kaip Žygeivių klubas. Kaip manote, kodėl?

- Kelionės yra bacila. Ji perduodama iš kartos į kartą. Jaunoji klubo karta, žiūriu, irgi labai aktyvi. Man labai patinka, kad žygeivių entuziazmas neblėsta.



LT - EN - RU