Iš kelionės dienraščio “Pamyras 2002”

2002.09.19

Universitas Vilnensis, 2002 rugsėjo mėn.

Iš kelionės dienraščio “Pamyras 2002“

VUŽK nariai

2002 08 06

Vakar Oše apie 19 val. susėdome į „busiką" ir planavome naktį apie 3-4 val. atvykti į Darant Kurgan. „Goriačije kirgizkije parni" iš Ošo mus šiaip taip išvežė po 21 val. Važiavome 35 žmonės 18 vietų autobusiu­ke. Kadangi lauke buvo labai karšta, vieti­niai uždarė visus langus. Išėjo a la vietinės gamybos pirtis. Važiavome apie 9 valandas. Be viso to man dar, ko gero, nuo vakarykš­čių šašlykų pasidarė labai nekaip. Galų gale su tuo pačiu (reikia pažymėti - labai galin­gu) „busiku" pakilome dar ir į kalnus. Altyn Darijos slėniu. Skrandis griežtai pareikala­vo vemti. Bet nebuvo ko. Vietiniai atnešė airano (vietinio kefyro - red. past.), bet išaiš­kėjo, kad jis visiškai nevimdo.

Pasukom upeliu į dešinę link Osypnoj ir Žalgirio perėjų. Kadangi buvom nemiego­ję, nulūžom po 2 val. (t. y. apie 15 val.).

Sigį išbėrė nuo saulės arba nuo barsukėlių. O Šaras suplėšė savo ir Laimio palapinę (praktiškai padalijo į dvi lygias dalis). Dabar abu siuva, o man liepė rašyti dienoraštį.

Romas

2002 08 07

Kėlėmės vėlai (8 val.), budintieji Ša­ras+Romas truputį anksčiau. Kadangi va­kare tingėjau lįsti į palapinę, tai ir aš ilgai ne-besivarčiau. Žinote, koks geriausias vaistas nuo nemigos? Ogi atsigulus „miegase" ant nugaros žvaigždes skaičiuoti. 3400m aukšty­je jos labai ryškios.

10 val. išropojome slėniu aukštyn, pasi­krovę į kupras po 20 kg. Liko stovyklavietė ir Vytenis už sargą. Ėjome ilgai ir gan sun­kiai. Sigiui sutriko virškinimas (matyt, irgi nuo barsukėlių). Buvo prigirdytas tablečių ir ropojo su visais. Per 4 valandas užlipome iki 4200m., kur iškritome. Kai atsipeikėjo­me, papietavome, paslėpėme krovinį ir leng­vu balerinos žingsneliu nudūmėme žemyn. Pakeliui sutikome dvi karves ir tris čabanus, gabaliuką ėjome kartu.

Didžiausia atrakcija buvo upelis. Kai ėjo­me į viršų, per jį persikelti problemų nebu­vo. Kai leidomės, jis buvo pavirtęs kunkuliuojančia kakavos spalvos upe. Šiaip ne taip persikėlėme. Plačiausia atšaka buvo apie 2 m pločio. Pirmas peršoko Šaras ir po to gaudė likusius - kuprines ir žygeivius. Audra nu­sprūdusi prisėmė batą, o Neringos nuplautą lazdą pavyko sužvejoti. Mano fotoaparatas, kurį kuprinėje permečiau ant akmenų, te­beveikia. Taigi nuostolių nebuvo, visi sėkmin­gai sugrįžome į stovyklą (apie 18.30 val.), kur mūsų jau laukė dienos žmogus Vytenis su puodu karštos arbatos.

Laimis

2002 08 08

Šiandienos dienotvarkė jau buvo visiškai aiški vakar. Ryte keliamės anksti, tuo pačiu keliu kaip vakar kylame į viršų, ten papie­taujame, įsikuriame stovyklą ir keliese eina kabinti virvių. Na, kaip buvo numatyta, taip viskas ir vyko. Sėkmingai užsikabarojome į viršų. Gal tik Šarui truputį trukdė vakarykš­čiai žirniai, bet galų gale viskas baigėsi gerai.

Neringa

2002 08 09

Gera diena: gerai prasidėjo, gerai ir bai­gėsi. Šįryt aš budėjau (su Audra, žinoma). Ką mes be jos darytume? Vienintelė ir ne­pakartojama žygio maisto direktorė, minist­rė, o gal ir prezidentė. Žodžiu, bulvių košė-sriuba buvo fantastiška.

Taigi šiandien mūsų pirmoji perėja  - Žal­giris 2B, 4800 m. Lengva nebuvo. Kilome su visu svoriu, buvo pakabintos 8 virvės. Vyte­nis su Šaru lengva forma nusilakstė, nes jie tas virves ir sukabino.

    Dar turėčiau paminėti, kad tas nevykė­lis Šarūnas norėjo ant mūsų nuleisti sniego laviną. Ir kas keisčiausia, jam beveik pavy­ko. Nedidelė sniego lavina pračiuožė per 1,5-2m. nuo visiškai nekaltų ir visai to nesitikinčių šauniųjų mūsų grupės žmogeliukų. Vė­liau šio proceso kaltininkas labai susigėdo ir siūlė visiems už tai jam duoti į snukį. Į snukį mes jam nedavėm - jis dar mums bus reika­lingas ateityje.

Pogrindyje sklando gandai, kad mes jau nebe Kirgizijoje. Kaip yra iš tikrųjų, aš neži­nau... Žinau, kad esam keturių su puse km aukštyje ir kad neužilgo valgysime grikių ko­šę. Todėl sakau visiems viso gero. Juk sakiau, kad diena buvo gera?

Kuras

2002 08 10

Benzino kvapas stiprėja. Balsai už pala­pinės ir upelio link lekiantis Kuras su puodu - tikrai ne vandens arbatai. Kažkas vyksta. Lendu iš palapinės - jokių „vaizdų". Net ir labai skani makaronų košė stringa po trečio šaukšto - išdrįstu paklausti Šarūno - ar pri­musas užsidegė? Pompa, bet tai tas pats - vieno primuso nebus. Ryto moralas: „Su pri­musais labai atsargiai".

Po kojomis akmenys - dideli, maži ir dar visai mažiukai, kažkodėl ta materija vadina­ma morena. Didelis gūbrys, mažesnis, take­lis per juos veda mus prie Maironio. Dabar jau to tikrojo - lietuvių dainiaus, turbūt nie­kad gyvenime neįtarusio, kad jo vardas bus minimas ne tik „Lietuvą brangią" dainuo­jant, bet ir vartant Pamyro žemėlapį. Jau ge­ras pusdienis jis mums neduoda ramybės.

Jei patikrintume grupės in­telektą, turbūt jis būtų artimas tų, kurių veidai nesubjauroti proto. Prieš dvi minutes Lai­mio pasakyto aukščio niekas nepamena...

Diena dar nesibaigia, vaka­ras turėtų būti gražus. Vakarie­nė irgi dar bus, ir žvaigždėtas dangus virš galvos. Laimiui daugiausiai, o visiems kitiems palapinės kupolas...

Negirk dienos be vakaro... Pataisos: debesys Laimį įvijo į palapinę - Šaras vėl ne vienas; O žvaigždės dar neskuba rodytis. O gal mes nelinkę vėl į jas žiūrėti. Rytoj tas Maironis!

Šiandien, beje, jau pakvipo ir ryšiais, susirišę ėjome kokius 200 metrų.

Labanakt!

Audra

2002 08 11

Sekmadienis, taip sakant, poilsio diena. Tai yra šventė, o kadangi perėja ir yra šventė (kai į ją užlipi), tai mes sėkmingai švenčiam ant Maironio perėjos. Tiesa, vaišės nedide­lės - Peliuko siurprizas.

Nusileidimas nebuvo toks jau paprastas, kaip buvo aprašyme. Atrodo, kad mes įvei­kėme sudėtingesnę perėją Maironis 3, nors, kaip sako vietiniai, „Tut vezde Maironis". Leistis turėjome 4 virvėmis. Laimis su Kuru nuiminėjo virves, o visi kiti dar nusileidome gerokai žemiau ir galvojome daryti pietus. Neaišku, kaip ten būtume papietavę, jei Ša­ras nebūtų pastebėjęs tyliai sniego šlaitu at­bildančio čemodano - spintutės (akmenų luito - red. past.). Spėjome atšoki į šalis, o pataikė kaip tik ten, kur sėdėjome, dar Aud­ros kuprinę trinktelėjo. Viso šito „įkvėpti" greitai nusileidome į saugesnę vietą, kur val­gėme pietus su „limonadu". Oras truputį apgedo - pradėjo lyti ir šlapiai snigti. Vėl lei­domės akmenynais iki morenos išplokštėjimo, kur pasistatėme palapines. Oras vėl pa­sitaisė. Švietė besileidžianti saulė.

Na, kas čia dar? Nuo Maironio gerai ma­tėsi Skiparius, kita mūsų perėja.

Vytenis

2002 08 12

Rytas...

Laimio balsas, keliantis iš palapinės Vy­tenį budėti. Kaip gerai, nors trumpam pala­pinėje yra daugiau vietos. Rytinė manų ko­šė... šį kartą buvo suvalgyta visa. Po to mėgavomės japoniška žalia arbata (Peliuko siurprizas). Arbatos pakelyje taip pat rado­me palinkėjimą: „Au Au, Miau Kiau, Ski­parius Au Au".

Po skanių pusryčių - perėjos link. Sėk­mingai įveikėme ledokritį, užlipome ant sniego (ledo) aikštelės. Gerai, pats pavojin­giausias etapas įveiktas.

Pietūs...

Piktas, laukinis urzgimas dantimis plė­šant dešrą ir lašinius. Trumpam pasijauti lai­mingas.

Toliau ilgas kelias su nešuliais į perėją.

„Au Au, Miau Kiau, Skiparius Au Au" išsipildė. Visi sėdim ant perėjos ir žiaumojam šokoladą. Sigis leidosi pirmas. Sustojęs ant šlaito reguliavo kitų narių nusileidimą. Ilgai užtruko... Nusileidimas nelengvas. Ke­liose vietose Sigis pademonstravo žobslėjaus elementus, t. y. labai sėkmingai ant šiknos pračiuožė sudėtingiausius ruožus.

Piktajam Kurui ši perėja taip pat įsimintina. Jam tai pirmoji pamoka - nusileidimas su išsisukančiu ledsriegiu. Nusileidęs dalija­si įspūdžiais su mokytoju Laimiu, laikas nuo laiko įterpdamas keiksmažodį. Kad soližiau atrodytų...

Leidžiamės... Ledynas, sniegas, akmeny­nas... Leidžiamės... Šlaitas, upės vaga, vėl šlai­tas... Saulė pakrypo vakarop... Leidžiamės toliau... Valio, žolytė! Reiktų įsirengti stovyk­lą, bet vadas nutaria eiti dar šiek tiek į priekį (bus geresnė vieta). Einam dar pusvalandį. Taip, vieta tikrai geresnė, tik vandens nėra. Sutemus akmenų nuobirynais braunamės į priešingą pusę (tolyn nuo Konstitucijos) mū­sų jau žinomo upelio link.

Atėjome (mintyse keikiausi). Patamsyje statomės namelius. Verdame vakarienę.

Kuras šypsodamasis ištraukia Audriaus siurprizą. Alus!!! Palinkėję Audriui ilgiau­sių metų greitai sutvarkome alų su užkan­da - aštrieji pipirai, kad šiknos nerūdytų.

Sigis

2002 08 13

Po Skipariaus visi buvo nusiteikę gerai išsimiegoti. Pirmieji iš palapinių pradėjo lįsti po 9 val., kai saulė apšvietė slėnį, ir palapinė­se tiesiog buvo nebeįmanoma būti.

Atsikėlusieji iš karto puolė maudytis ir skalbtis. Sigis puolė tiesiai į upelį ir po to grį­žo į palapinę šildytis. Pradėjau vertint i situa­ciją:

1)saulė dar neaukštai, aptraukta debesimis, taigi šalta maudytis;

2)jei sušalo Sigis, sušalsiu ir aš;

3)skirtingai nuo Sigio, manęs niekas ne­puls šildyti.

Dar nesimaudysiu, - pagalvojau ir nesi­maudžiau.

Po to buvo pusryčiai, pereinantys į pie­tus. Reikėtų paminėti Neringos vaflių tor­tą. Buvo skanus, saldus, na, tiesiog dieviš­kas. Akimirksniui buvau pamiršęs net alų... po to valgėm dešrą, nenuluptą dešrą. Tie budintieji tokie tinginiai, kad net trūksta žo­džių. Baisu. Nuotaiką pakėlė Laimis, suval­gęs gabalą lašinio. Tai dar ne viskas, ateityje jis Audrai pasiūlė keisti savo sūrį j lašinius. Bus jam su Zigmantais į žygius vaikščioti, hi hi hi...

Šaras

2002 08 14

Miegojom pievoje 4 km aukštyje. Lijo visą naktį. Ypač į Vytenio, Sigio ir Neringos palapinę ir jų miegmaišį. Taip pat į Kuro miegmaišį ir į  Audros batus ir kojines. Aš likau visiškai sausas (nes miegojau tarp dviejų „pampersų").

Kaip visada pramiegoję išėjome prisit­raukinėti prie Konstitucijos perėjos. Kelias vedė pro nebaigtas statybas. Įkritome į gerą tešlą ir betonmaišę. Purvini iki bambų iš abie­jų pusių užsikorėme ant ledyno. Kas 20 m ledyną keitė morena, taigi buvo nagių užsidėjimo-nusiėmimo diena.

Pagaliau „išsirovėme" į Konstitucijos slėnį. Buvom pakilę ne daugiau 4200 m, o jau artėjo pietūs (planavom per dieną užlipti iki 5000 m).

Konstitucijos slėnis buvo raudonas kaip Vytenio nosis. Net upeliai buvo raudoni. Gė­rėme raudoną vandenį. Per pietus pritrūko dešros!

Po pietų davėm gerai „gazo" į viršų ir še tau kad nori - mes 5 km aukštyje. Tik Laimis sako, kad žemiau. Temsta. Sninga.

Budim mes su Šaru. Šalta ir tamsu. Antras geras kom­binuotas siurprizas - „Starka" su medum (pirmas buvo Aud­ros įsidėti ikrai). Ačiū Linai.

Vanduo užšalo. Iš ryto užteks gal tik arbatai. Rytoj šturmuosim Konstitucijos perėją – apie 5500 m.

Geras Šaras budintiesiems leido keltis pusę septynių. Gal todėl, kad pats budi.

Romas

2002 0815

Sninga. Šikna. Pusryčiaujame ir niekur neinam, nes nesimato kur. Apie 10 val. švysteli saulutė, mes staiga pakuojamės ir išeinam aukštyn. Morena, sniegas, ledas, dedamės nages. Prie upelio sustojam pa­pietauti. Po pietų vėl pamažėle ropojame aukštyn. Susirišame. Apie 18 val. pasiekia­me perėją. Čia Šaras įkrenta į plyšį. Ištrau­kę Šarą einam truputį už perėjos nakvy­nės ieškoti. 5540 m aukštis. Smegenys (ir kiti organai) veikia šiaip sau.

Laimis

2002 08 16

Nakvojome vos vos žemiau perėjos ant sniegyno. Išsikasėm terasą palapinėms, virtuvę, tualetą, žodžiu, tikri namai. Tik va oro temperatūra tai nelabai maloni, o rytą atsikelti išvis buvo „pravalas".

Visa diena - tai ilgas ilgas leidimasis le­dynu žemyn. Taip ir leidomės pasibaksnodami kelią, šokinėdami per plyšius ar juos peršliauždami. Į dienos galą tas ledynas jau visai buvo įkyrėjęs. Taip norėjosi greičiau išvysti moreną...

Neringa

2002 08 17

Romas sako, kad šiandien išeiginė. Ta­čiau mes neatostogavome. Prisitraukinėjo­me prie Dzeržinskio perėjos. Aukštis -5000 m.

Šiaip šiandien eiti sekėsi sunkiai. Su­gadinau savo kojas, Audra vos nemirė, o Romas įkišo savo koją į kažkokią skylę ir sušlapo iki kelių. Šiaip tai turbūt nerašy­čiau, bet jis primygtinai prašė.

Dar privalau paminėti, kad šiandien po ilgos pertraukos vėl sutikome savo kelyje žmonių: klaipėdiečius.

Dabar tai tikrai viskas.

Labanaktinis Kuras

2002 08 18

Jau saulė pakilo - ne, tai tik dabar užti­nusios akys ją pamatė.

Ledynas lygus kaip asfaltas, tai ir ei­name jo viduriu, vienas kitas plyšys. Snie­go pluta dar laiko, tai be ypatingų nutiki­mų užlipame ant Dzeržinskio perėjos. Erdvės čia tiek daug, kad norisi lakstyti, vartytis, bet aukštis... keli žingsniai į vie­ną pusę, keli į kitą pasodina į vietą: ant kuprinės.

Audra

2002 08 19

Mano aprašomoji diena jau nutolo į pra­eitį, o, kaip sakė Kuras, po savaitės įspū­džių jau visai nelikę, todėl skubu užfiksuoti paskutinius tos dienos įspūdžius. Išblėsu­siems įspūdžiams sustiprinti siūlau taikyti koeficientą k=2,7. Tiesą sakant, mėginau rašyti jau kitos dienos rytą, kol virė manų košė, bet:

1)buvo šalta,

2)labai skaudėjo pirštų nagus, todėl:

1)nieko neišėjo,

2)vis tiek nebūtumėt perskaitę.Tąsyk nakvojome ant Dzeržinskio perėjos 5700 m aukštyje. Dar niekad taip aukštai ir ilgai -11 val. (nuo 8 val. vakaro iki 7 val. ryto) neteko miegoti. O miego-josi iš tikrųjų neblogai. Rytą oras vėl pa­sitaisė, švietė saulė. Šaras su Romu išvirė avižinių dribsnių, tvyrojo šiek tiek nervin­ga skubėjimo nuotaika, tai niekas per daug nekreipė dėmesio, kad košė be pie­no miltų. Gal dėl to net ir skanesnė buvo. Žodžiu, visi pavalgė ir skubėjo krautis daiktų - labiau nei įprastai - matyt, aukš­tis veikė. Susirišom ryšiais ir nuėjom leng­vai žemėjančio šlaito link. Laimis su Šaru ėjo pirmi, lyg žinodami kelią, o panašu bu­vo, kad ir žinojo, nes nuvedė mus nuo Dzeržinskio per daug nesustodami. Na, bet iš eilės. Šlaitas buvo apsnigtas, pama­žu statėjo - ir visa chebra įėjo į ritmą. Šlep, šlep, taukšt (koja, koja. ledkirtis) ar­ba šlep - taukšt - šlep - taukšt. Vietomis galima buvo ir šlep - šlep, bet tų vietų bu­vo nedaug.

Šlaitas buvo status, gerai, kad buvo kieto sniego, tai gerai mušėsi pėdos. Toli matėsi visas Alajaus slėnis ir net dar toliau.

Apačioje ledynas irgi atrodė gana ne­įprastai. Sunku buvo pasakyti, kiek liko leistis iki apačios. Viską išduodavo kartais praskrendanti varna. Jei jos dydis kaip smeigtuko - leistis „dafiga". Dar nusilei­dome. Vaizdas į slėnį nepasikeitė. Į ledy­ną irgi. Praskrendančios varnos irgi nepa­dėjo: ot gi tos varnos. Kai buvome ant per­ėjos, skraidė virš mūsų, erzinosi, kodėl ne­lipame aukščiau. Dabar gi rodė, kaip be­viltiškai daug dar liko leistis. Šlep - šlep - taukšt. Laimis su Šaru vis eina priekyje. Kai kur pakabinama virvė, kad būtų ne taip nuobodu. Pagaliau atėjo pietūs, arba mes atėjom iki pietų vietos - pirmųjų uolyčių ledo šlaite. Ant jų ir pietavome. Oras vėl krėtė stebuklus - kažkur slėnyje lijo, o pas mus švietė saulė ir buvo šilta. Visi džiau­gėsi Audros kaimo lašiniais. „Suėjo" net­gi mano kietoji duona. Nebus Pamyro duo­nos giros. Ech. Po pietų pamėginome leis­tis uoliniu šlaitu. Pradžioje jis atrodė drau­giškas, bet vėliau vaizdas pasikeitė - nuo jo labai krito akmenys, ir žengęs porą žingsnių paleisdavai keletą akmenų že­myn. Laimis pakabino ant ledo šlaito vir­vę ir nusileido žemyn. Šaras ant to paties šlaito išmėgino pratimą „užsidėti nukritu­sią nagę". Nusileidome žemyn prie dide­lio plyšio ir laukėme kitų. O viršuje tęsėsi pratybos. Neringos ir Sigio numeris vadi­nosi „sustabdyti tavo ryšyje krentantį žmo­gų". Laimė, Neringa slydo nestipriai, ir Si­gis ją sustabdė. Po to „živčikas" - Laimis padarė trasą per keletą plyšių iki šiek tiek plokštesnės vietos, kur mes visi ir susirin­kome. Leidomės ne tiek ir ilgai - atmetus pietus, apie 6 valandas. Buvo pataisyta Ne­ringą nervinusi „katė", kuri vis norėjo pa­bėgti. Kur čia nenorėsi, jei ryte negavo pie­no - budintieji pamiršo įdėti jo į košę. To­liau sekė įprastas leidimasis per karjerus, šachtas, statybas. Vakarienei apsistojome ramioje vietelėje šalia ledyno upelio, nuo kur jau matėsi ir žolytė.

Vakare visai atsipalaidavome, išgėrėme spirituotos arbatos. Aukštis buvo jau visai jaukus, apie 4200 m. Vakare, sutemus nuo kalvų matėsi Kaš Kasu šviesos. Kaip laivas jūros tolumoje. Naktį vėl truputį pasnigo. Bet nedaug, tik tiek. kad iš lauko į palapinę atkraustytų Laimį.

Vytenis

2002 08 20

Rytas...

Balsas: „Miegokite, košės nėra..." sklin­da nuo vienos palapinės prie kitos. Žinoma, niekas ir nesikelia...

Praėjus 15 min. tas pats balsas šaukia: „Kelkitės, košės yra..!"

Pusryčiai...

Niekas kažkodėl niekur neskuba. Si­gis jau seniai susikrovęs kuprinę laukia ki­tų. Visi kiti neskuba... Po 30 min. Vyte­nis: „Tai gal niekur ir neinam, nes jau greit pietų metas?" Tyla... Kai kas svarsto: au­tis batus ar ne? Dar po 30 min. iškeliau­jame.

Eiti lengva, juk nuo kalno... Sigis lekia pir­mas... Civilizacijos požymiai jau arti. Pasiro­do žolynai, karvės, arkliai, jakai...

Mus stebi smalsieji rudi (ryži) švilpikai...

Pietūs...

Prie upelio visi puolam praustis. Tai pir­mas „šiltas" upelis (ne ledinis). Kai kas nu­siskuto.

Paskutiniai kadrai, ir vėl į kelią.

Štai pirmoji jurta ir jos gyventojai... Mus pakviečia į vidų arbatos. Dar kartą papietavę judame toliau. Iki Kaš Kasu 25 km (pasak vietinių). Daug, bet rytoj iš ry­to turim išvažiuoti būtent iš šio miestelio.