Jam trukdo tik šikna

2003.03.19

Panelė, nr.5

Jam trukdo tik šikna

Vilma Žvinytė

Jei nesi kopusi į aukščiausią Europos viršukalnę ir kasdien dviračiu nenumini bent 50 kilometrų, visai tikėtina, kad LINO GRIGALIŪNO (20 m.) būsi išvadinta "sena pirdyla". 0 paskui, užkrėsta jo entuziazmo, tikriausiai išlėksi bėgioti krosiuko.

TRAUKINYS BAISIAU UŽ KALNĄ

"Prieš porą metų iš gimtojo Panevėžio atvažiavau studijuoti į Vilnių. Baisiausiai džiaugiausi ištrūkęs į sostinę, o jau antrą savaitę susiradęs VU Žygeivių klubą, tapau jo nariu. Na, ir prasidėjo aktyvus gyvenimėlis! Išvykos dviračiais, slidėmis, baidarėmis..." 'Praėjusią vasarą energingasis Linas su žygeivių komanda įkopė į aukščiausią Europos viršukalnę Elbrusą (5642 metrai). "Sunku buvo ne kalnuose, o pakeliui j Maskvą plackarte. Galvojau, kad bus neįmanoma miegoti - keleiviai laksto, rėkia, o jau kvapai kokie... Bet nieko, ištvėriau. Iš Maskvos traukiniu dar bene tris paras važiavome iki Nilčiko (miestas Kaukaze). Vos išlipus pasitiko vietiniai, kurie pasisiūlė sutvarkyti visus popierius (registraciją, leidimą i pasienio zoną ir t.t.) bei nuvežti į alpinistų bazę. Pasiderėjome ir sukirtome rankomis. Samdytas autobusiukas nugabeno prie kalnų.

Tik atvykus dėl slėgio pasikeitimo ir aukščio siaubingai skaudėjo galvą. Jooo. pagalvojau, jei taip visą kelią bus - neištversiu! Bet skausmas išgaravo, ir vėliau galvos "lomkės" nebekankino (tik truputį pykino)". Elbrusą kopė devynių žmonių komanda, kurių amžius 20-25 m. ("buvo ir dvi panelės. o aš -pats jauniausias, net trys kopė pirmąjį kartą"). Pirmoms dienoms jie apsistojo kalnų turistams skirtoje stovykloje ir sėkmingai įvykdė paruošiamąjį žygį, vadinamą aklimatizaciją. "Net tris dienas laukėme gero oro. nes kopti galima tik tada, kai nėra šiknos. (Atsiprašau. ko?) Taip vadinamas debesuotas, ūkanotas oras. Jei nėra šiknos - pirmyn! O tomis dienomis baisus vėjas ūžė: nedaug trūko, kad būtų išvartyta mūsų stovyklavietė ir nuplėšti palapinių stogai. Kantriai laukėme prašviesėjimo - aš dar iš vakaro pajutau, kad kitą rytą jau kopsime. Iš jaudulio net užmigti negalėjau!"

ĮVEIKĖ TIK VIENĄ "KRŪTĮ"

Iš tiesų Elbruso kalną sudaro ne viena, o dvi viršukalnės, kurias Linas pavadino "krūtimis" (na, ir terminai!). Kompanija tarp jų pasistatė palapines ir planavo užlipti į abi viršūnes (vėliau kopimo į antrąją "krūtį" teko atsisakyti dėl prasto oro).

"Kiekvienas kopėjas tempė apie 120 litrų talpos bene 35 kg sveriančią kuprinę su įranga

(ledkirčiais, virvėmis, uolų bei ledo kabliais), higienos reikmenimis, maistu. (Ar nesulysai nuo tokio fizinio krūvio?) "Oi. ne! Maitinomės košelėmis, riešutais, šokoladu - toks kaloringas maistas duoda daug energijos. Štai namuose valgant tik kartą per dieną ir tik keptas bulves, svoris tikrai greičiau krenta." Kalnuose galioja komunizmo principas - visi viskuo dalijasi ir vykdo vado įsakymus. Tik po jo nurodymų sėdama valgyti, jis nusprendžia, kur statyti palapines, kada ilsėtis. Vadų pamainos keisdavosi kas parą.

LIETUVIŠKŲ RAUDŲ GALIA

Žygis į pačią Elbruso viršukalnę truko aštuonias valandas spaudžiant gal 25 laipsnių šaltukui. "Padarėme klaidą, pradėdami kopti 3 val. ryto. Iš pradžių apsirengiau tik plonus marškinėlius ir striukelę - taip sušalau, galvojau, bus šakės!

Daiktų krūvoje susirasti tinkamus drabužius būtų užėmę per daug laiko, todėl nekantriai laukiau pirmojo sustojimo. Kalendamas dantimis niūniavau dainą: "Saulele motinėle, patekėk, patekėk, mes vargšai piemenukai, maži mūsų kailinukai, mums labai šalta". Rimtai, jaučiausi kaip sušalęs piemuo, kol nestabtelėjome, ir iš kuprinės neišsitraukiau šiltesnių drabužių. Paskui sužinojau, jog ir mano draugai pakeliui į Elbrusą šią liaudies dainą niūniavo."

Tačiau lietuviškas folkloras nelabai saugojo nuo stipraus vėjo ir stingdančio šalčio. "Spaudė taip, kad net valgyti negalėjome, o ištraukus iš pirštinės ranką net geidavo. Be to, labai trūko oro. Kiekvienas turėjome po ledkirtį. Iš pradžių jo nereikėjo, nes kalno papėdėje žaliuoja žolė ir medžiai. Lipant aukščiau lieka krūmai, dar vėliau tik žolės, akmenys, o tada prasideda sniegas ir ledynai..."

Iš devynių komandos narių viršūnę pasiekė tik šeši. Kelionės vadas nušalo kojas, kitam vaikinui klaikiai nutrynė batai, o viena mergina tiesiog neištvėrė didelio fizinio krūvio. "Įkopęs į Elbrusą tokiu "krūtu" pasijutau, kad norėjosi šaukti: "Už mane visoje Europoje nieko aukščiau nėra!" Tik gailiuosi Lietuvos vėliavos nepasiėmęs - taip gražiai būtų plazdenusi viršukalnėje."

"STOK. ARBA ŠAUSIU!"

Kelionė į kalnus truko 20 dienų. "Iš viso išleidau apie 1000 Lt: 90 Lt – Rusijos viza, 94 Lt - bilietas iki Maskvos, apie 160 Lt - iki Nalčiko, 100 Lt - draudimas, 200 Lt už bilietus atgal ("nuėjo šuniui ant uodegos"), 200 Lt maistui, o likę - kitoms išlaidoms. Eiliniam žmogeliui kelionė kainuotų dar daugiau - apie 4000 Lt, nes reikėtų įsigyti ir įrangą: specialius drabužius, kuprines, ledkirčius ir pan. Vien specialūs batai kainuoja 800 litų (visa tai turėjau susipirkęs anksčiau).

Pirkdamas bilietus atgal vadas neapsižiūrėjo, kad traukinys važiuoja per Baltarusiją. Šios šalies vizų neturėjome, todėl per sieną mūsų būtų nepraleidę. Bilietus išmetėme, o į Lietuvą teko grįžti tranzuojant, nes nebeliko pinigų. Pikta, kad prie Baltarusijos sienos nė vienas lietuvis, net ir su tuščia mašina važiuodamas, nesustojo. Įsėdau į baltarusio dieduko seną žiguliuką, ir parlėkėm 130 kilometrų per valandą greičiu!"

"Įspūdingai" Linas ir per Rusijos-Latvijos sieną keliavo. "Buvo trys postai. Maniau, lengvai praeisiu. Pražingsniavęs du pasienio punktus, pamačiau atsivejantį uniformuotą karininką su automatu rankose. Jis ėmė šaukti: "Stok arba šausiu!" Paaiškėjo, kad neleistinai tą sieną bandžiau kirsti, o kareivukams už tai nuobaudos galėjo grėsti. Aprėkė mane: "Negerbi mūsų!", patardė truputį ir paleido. Kelionei karininkas dar pusę litro ledų davė - tokių riebių, grietininių. 0 buvau baisiai alkanas! Į Lietuvą parsibeldžiau vėlai naktį. Paskutinis troleibusas iš panosės nuvažiavo, o aš iš nuovargio vos kojas vilkau. Nutariau išsikviesti taksi ir grįžti poniškai. Tiesa, teko bėgti į namus ir pinigus iš stalčiuko nešti, o šaldytuve radau tik juodos duonos, bet svarbiausia, kad lova stovėjo savo vietoje."

Į PASKAITAS – DVIRAČIU

Be dviračio Linas - kaip be rankų. Į dabartini (tai jau ketvirtas) investuota daugiau, nei kainavo dar gerai riedanti mašina (turi ir ją, bet naudojasi labai retai). Kasryt apie 9 kilometrus jis lekia į paskaitas Ekonomikos fakultete, dar mieste pasivažinėja, žiūrėk, per dieną ir "prisuka" apie 30 kilometrų. "Žiemą į universitetą troleibusais važinėjau. Privalumas vienas - juose daug gražių merginų. Bet man reikia judėjimo ir gryno oro. Atvažiuoju į paskaitas ir noriu atidaryti auditorijų langus. Panytės šaukia: "Šalta, šalta!", o aš sakau: "Nebūkit pirdylos! Įsileiskit pavasarį". Beje, dėl nuolatinio adrenalino poreikio draugai Liną vadina "Be proto". Juk ir dirba ne bet kur - aukštuminėse statybose (papildomos ir nemokamos adrenalino porcijos kiekvieną dieną).

ATEITYJE – KETURI STEBUKLIUKAI

Pernai vaikinas lankė šokius T. Petreikio studijoje (dabar finansai neleidžia). Ką išmokęs, demonstravo šiemetiniame Vienos baliuje. „Mano šokių partnerė negalėjo eiti, todėl skambinau septynioms pažįstamoms, bet visos negalėjo.

Ai, galvoju, einu į Rotušę ir pirmai sutiktai merginai pasiūlysiu būti vakaro šokių partnere. (Įdomu, kiek vakarais gatvėse vaikšto panelių, vilkinčių išeigines sukneles ir mokančių šokti valsą?) Bet gatvėje nesutikau merginų! Nuėjau vienas, o vienišų šokėjų ir taip užteko.”

Ateityje vaikinas planuoja turėti keturis “stebukliukus” (taip jis vadina vaikus). “Norėčiau būti jaunu tėvu. Nes argi sukriošęs senis parodysiu “stebukliukams”, kaip važinėti riedučiais ar kopti į kalną? Tą ketvertuką susisodinsiu į autobusiuką ir kartu keliausim. O kai pasensiu, pats važiuosiu mašina, rodydamas kryptį, o manieji iš paskos dviračiais mins”. (Kažkodėl apie tai, ką veiks žmona – nė pusės žodžio.)

Vasarą vaikinas važiuos padirbėti į Ameriką. “Apsistosiu Meino valstijoje, kurioje ir Arvydas Sabonis gyvena – gal pavyks jam ranką paspausti? Dar norėčiau pasilikti laisvą savaitę ir dviračiu kanjoną pervažiuoti. Ten kalnai įspūdingi!“ O iki to laiko susigalvojo naują atrakciją – norėtų į universitetą kasdien keliauti Nerimi... su baidare...