Baikalo grožio užkerėti

2001.01.19

Geologijos akiračiai, nr.1

Mintis važiuoti prie Baikalo kilo prieš metus. Susitiko vieną dieną Audrius su Irma studentų bendrabu­tyje, dūrė pirštu i buvusios TSRS žemėlapį ir tarė: važiuojam prie Baikalo. Iš pradžių norėjome surengti labiau geologine išvyką, nes pastaruoju metu Universitetas mažai organizuoja geologinių praktikų už Lietuvos ribų. Tačiau išėjo kitaip, nes neatsirado daug geologų, kurie norėtų pakeliauti, pamatyti tolimąjį kraštą. Galutinai grupė susiformavo tik paskutinę savaitę, o vienas žygio dalyvių, tik paskutinę dieną gavo vizą ir atskubėjo tiesiai į traukini. Džiaugiamės, kad kelionė įvyko.

Gintarė Žalkauskaitė, Audrius Pozingis, Vilniaus universitetas

BAIKALO GROŽIO UŽKERĖTI

Prie Baikalo - „Šventosios jūros"

"Šventoji jūra", „šventasis ežeras", „šventa­sis vanduo" - taip Baikalą nuo neatmenamų lai­kų vadina ir vietiniai gyventojai, ir keliautojai, pa­kerėti jo didybės ir grožio. Toli nuo civilizacijos triukšmo tyvuliuojantis milžiniškas nepaprastai švarus ežeras, apsuptas kalnų ir taigos, iš tie­sų palieka nepaprastą įspūdį. Išsiskiria jis ne tik savo grožiu. Baikalo regionas su ežerą supan­čiais kalnais ir upėmis yra ideali vieta pėsčiųjų žygiams, alpinizmui, vandens sportui ir slidinė­jimui. Baikalas - daugelio keliautojų svajonė.

Šią vasarą mes, šeši VU studentai, nutarė­me įgyvendinti šią svajonę. Kelionė prasidėjo traukiniais Vilnius-Minskas, Minskas-Maskva. Trumpai pasigrožėję Maskva, dar keturias paras praleidome traukinyje Maskva-Čita. Tiek laiko va­žiuodami viename vagone, ypač plackartiniame, žmonės spėja ir susipažinti, ir nusibosti vieni ki­tiems. Laikas traukinyje skaičiuojamas ne valan­domis, o stotelėmis. Čia klausiama ne „Kelinta valanda?", o „Kada kita stotelė?". Stotys, nors ir panašios viena į kitą, visgi paįvairina monotoniš­ką traukinio gyvenimą. Čia vos sustojusį trauki­nį apgula moteriškės, atkakliai siūlančios pirkti pyragėlių, tortų, šiltų bandelių, rūkytos žuvies, pieno ir kt. Ech, tas rusiškas vaišingumas...

Baikalas

Artėdami prie Sliudiankos, kurioje ruošėmės išlipti, neatsitraukėme nuo langų - kuris pirmasis pamatys Baikalą? Pamatėme visi kartu, nes eže­ro krantas buvo čia pat, prie bėgių, ir taip norėjo­si, kad traukinys tuoj pat sustotų, o mes, iššokę iš vagono, pasinertume i skaidrų vandenį. Išlipę iš traukinio, žinoma, taip ir padarėme. Vietinis ber­niukas sutiko paplukdyti mus savo valtimi. Akme­nuotas Baikalo krantas priminė Juodąją jūrą, o tolumoje, kitoje ežero pusėje, mėlynavo kalnai. Plaukiant valtimi buvo sunku suvokti, koks po mu­mis gylis, nes Baikalo vanduo nepaprastai skaid­rus. Matyti net 50 metrų gylyje esantis dugnas.

Kitas „neatidėliotinas darbas" buvo para­gauti omulio. Omulis - žinomiausia Baikalo žu­vis. Kelionės metu teko valgyti ir rūkyto, ir sū­dyto, ir kepto, ir žalio omulio.

Kadangi didesnę mūsų grupės dalį sudarė geologai, tai aplankėme ir Sliudiankoje įsikūrusį privatų geologijos muziejų, kuriame gausu uo­lienų ir mineralų iš viso pasaulio. Taip pat susi­pažinome su Baikalo apylinkių naudingosiomis iškasenomis ir jų radimvietėmis.

Chamar-Dabano kalnynas

Po pirmos pažinties su Baikalu patraukėme į kalnus. Kalnai aplink Baikalą neaukšti, tačiau gražūs. Pietinėje Baikalo pusėje driekiasi Cha­mar-Dabano kalnynas, kurio lankomiausia vir­šūnė (2090 m) pavadinta Čerskio vardu.

Mūsų maršrutas buvo toks: Sliudianka-meteorologinė stotis kalnuose-Čerskio viršūnė-Širdies ežeras-upės Bezimiankos slėnis. Pake­liui dar užsukome į marmuro karjerą, kur iš kar­to puolėme kapstyti šlaito. Gaila, kad geologi­niai plaktukai netilpo į kuprinę. Oras pirmomis žygio dienomis pasitaikė labai gražus, tačiau karštas: palipi kelis metrus, ir jau norisi gerti. Ge­rai, kad kalnų šlaitais teka daugybė upeliukų, tad prie kiekvieno ir stabčiojom. Pirmą vakarą kal­nuose praleidome ne vieni - šalia mūsų buvo apsistojusi grupelė studentų ir dėstytojų iš Tiumenės srities. Susipažinom, susidraugavom ir ki­tą dieną ėjome kartu.

Apie kelionę į Čerskio viršukalnę mūsų ben­drame grupės dienoraštyje parašyta: „Taigi mes ko­piam vis aukštyn, ir atrodo, tam aukščiui galo nėra. Pakeliui prie mūsų prisijungė ta pati grupelė studentų iš Tiumenės. Pagaliau pasirodė smaili Čerskio viršūnė. Na štai, jau turim konkretų tikslą. Visų žings­niai bemat paspartėjo. Liko tik užkopti į kal­nelį, kur palikę kuprines, į Čerskio viršūnę galė­sime lipti daug lengviau. Užkopę ant keteros aiktelėjome: prieš mus tyvuliavo Širdies ežeras — taisyklingos širdies formos ežeriukas besimai­nančiom vandens spalvom kalno papėdėje. Prie Čerskio prieiti nelengva: reikia nemažą atstu­mą kabarotis siaura ketera. Ir štai mes 2090 metrų aukštyje. Giedrė". Nuo Čerskio viršūnės atsiveria vaizdas į visas puses. Kur pažvelgsi - kalnai, kalnai, kalnai. Kaž­kas net spėliojo, kad tolumoje boluo­jantys kalnų siluetai -jau Mongolija. Va­karop priėjome Širdies ežerą, kuris iš arti atrodė dar mistiškesnis nei iš vir­šaus. Akmenuoti ežero krantai staigiai sminga gilyn, vanduo ledinis ir nema­tyti jokios gyvybės. Čia pasilikome vie­nai dienai. Pasivaikščiojome aplinkinių kalnų ke­teromis, pasigrožėjome Velnio vartų perėja, Vel­nio ežeru, kuris, lyginant su Širdies ežeru, atrodė visai nevelniškai ir priminė Lietuvos miškų mažus užpelkėjusius ir šiltus ežeriukus.

Pažintis su taiga

Atgal prie Baikalo grįžti nusprendėme upės Bezimiankos slėniu. Sutikti keliautojai mums aiš­kino, kad šiuo slėniu leistis reikia penkias dienas, tačiau mes, pastudijavę žemėlapį, nusprendė­me, kad leisimės greičiau nei kilome į kalnus ir neabejojome, kad nusileisime per dvi dienas. Klydome. Prasidėjęs lietus nesiliovė kelias die­nas, o patvinusi upė užliejo ir taip ne visur aiškų takelį. Tad teko brautis per brūzgynus, kartis per suvirtusius milžiniškus rąstus, kabarotis į stačius šlaitus, vėl leistis, bristi ir t.t. Lijo kelias dienas, visi buvome šlaput šlaputėliai, net nenusiaudavome batų brisdami per upę. Baikalą pasiekėme po keturių dienų, tiesa, vieną iš jų ilsėjomės ir ieškojome tolesnio tako. Šią kelionės dalį ga­lima būtų pavadinti pažintimi su taiga. Ji graži, tačiau nesvetinga ir rūsti.

„Jekaterinos laikų" geležinkelis

Iš Sliudiankos į Baikalską nutarėme važiuoti traukiniu. Uolėta pietine ežero pakrante gele­žinkelis tęsiasi 84 km. Sakoma, kad šis gele­žinkelis buvo nutiestas dar Jekaterinos laikais. Čia daug architektūros ir inžinerijos paminklų: traukinys praneria pro 56 tunelius, pervažiuoja 248 tiltus ir viadukus. Turistams siūloma aplan­kyti geležinkelį kaip labai įdomų ir lankytiną ob­jektą. „Tikėjomės ir kažkokio ypatingo traukinio, ir ne­paprastų vaizdų pakeliui, mat geležinkelis eina Baikalo krantu ir kerta daugybę tunelių. Traukinys ir buvo ypa­tingas, bet ne toks, kokio laukėme. Du vagonai — vienas plackartinis, kitas krovininis. Žmonių marios. Susigrū­dome į plackartą. Vaizdas kaip koncentracijos stovyklo­je: ant apatinių suolų susėdę po 6-7, viršuje irgi po kelis sugulę. Mes taip pat panašiai įsitaisėme. Pro purviną lan­gą beveik nieko nematyti, Langas neatsidaro, nežmoniš­kai tvanku. Na, galvoju, čia tikrai bus ypatingas važia­vimas. Po pasivaikščiojimo stotelėje sužinojome, kad ga­lima važiuoti krovininiame vagone. Kodėl iškart nesu­galvojome lipti į jį? Kampuose sukrautos kuprinės, prie atdarų durų sustoję vaikinai, ant grindų tamsoje dega žvakė. Nepaprasta atmosfera. Sutemo, virš Baikalo pa­kilo pilnatis. Tamsiai mėlynas dangus, tamsiai mėlyni kalnų kontūrai ir tamsiai mėlyname Baikalo vandenyje atsispindi balta mėnulio šviesa. Niekada nebuvau ma­čiusi gražesnės pilnaties. Atrodė, kad mėnulis tai iriasi dangumi, tai ritasi kalnų viršūnėmis ir žaidžia su Bai­kalu, žiūrėdamas į jį kaip į veidrodėlį. Baikalas buvo neapsakomai gražus. Tas vagonas, ratų dundesys ir pil­natis kartu kūrė nepaprastą, tiesiog mistišką nuotaiką. Atrodė, taip važiuočiau ir važiuočiau, ir niekada nenu­sibostų žiūrėti į Baikalą ir mėnulį. Gintarė".

Išilgai Baikalo

Baikalas - mažytis miesteliūkštis, iš kurio plaukia laivas „Kometa". Jis per dešimt valan­dų perskrodžia visą Baikalą ir keleivius išlaipi­na šiauriniame Baikalo krante, Severobaikalske. Baikalo ežeras maždaug 636 km ilgio ir 80 km pločio, tad plaukiant visą laiką matyti uolėti krantai. Be to, Baikale yra 30 salų, iš kurių di­džiausia - Olhono sala. Plaukėme pro ją, giliau­sią ežero vietą palikdami kitoje salos pusėje.

Laivo įgula buvo labai draugiška, pasikvietė mus į savo kabiną. Įdomu, kad „Kometos" įgula naudojasi senu Baikalo žemėlapiu, kuriame Severobaikalskas dar net nepažymėtas. Laive su­sipažinome su po Rusiją keliaujančiais anglu Denu ir amerikiečiu Styvu, kurie prisijungė prie mū­sų grupės, ir dabar buvome jau aštuoniese.

Baikalo kalnynas

Iš Severobaikalsko nusprendėme plaukti į Katelnicą, kur trykšta karšti šaltiniai. Ši maždaug 80 km į pietus nuo Severobaikalsko vakarinia­me ežero krante esanti vieta pasiekiama tik lai­vu arba pėsčiomis. Mažu laiveliu ten mus nu­plukdyti sutiko kapitonas Igoris. „Berods lygiai 17.00 kapitonui Igariokui pavyko užvesti laivelio varik­lį. Baikalas lyg balutė, nė vienos bangelės, valtelė tyliai skrodžia vandenį. Atrodo, kad mus nežinia kur traukia didelė žuvis. Laivelis toks varganas, atrodo, vos laikosi ant vandens. Štai sutemo ir pasidarė šalta. Visi kaip drie­žai sugriuvome ant variklio dangčio. Tamsoje pasirodė žiburėliai. Tai Katelnicos šviesos. Jos artėjo, artėjo ir ar­tėjo. Taip kokią valandą ir dar truputį. Mes krante! Po tokios kelionės įlįsti į karštą baseiną — vienas malonu­mas. Visas purvas iškart atlimpa ir vanduo „pakeičia spalvą ". Vakarienė, bendras laužas su maskviečių grupe „Blaguša", kuri jau ilsėjosi po žygelio. Nuostabus vaka­ras prie laužo su jų gitaromis, dainomis. Rojus. Slyvas su Denu vis lingavo pagal muziką, na o mes, aišku, prita­rėme arba mintimis palaikėme maskviečius. Audrius".

Kitą dieną šešiese susiruošėme į žygį. Mūsų tikslas - pasiekti Gitaros ežerą ir už jo stūksantį to paties Čerskio vardu pavadintą aukščiausią Baikalo kalnyno viršūnę. Turėjome tik keturias dienas, nors žygio tikslui įgyvendinti reikėjo še­šių. Iki Gitaros ežero kopėme dvi dienas. Pagal žemėlapį prieš ežerą turėjo būti ledynas, tačiau šiemet jis buvo ištirpęs. Apsistoję prie ežero nu­sprendėme, kad į kalną kops tik Tomas su Irma. Jie planavo per pusantros paros užkopti į viršū­nę, nusileisti ir grįžti į Katelnicą. Deja, pasiekti vir­šūnės jiems nepavyko, nes paaiškėjo, kad ten visgi reikalinga alpinistinė įranga, kurios mes ne­turėjome. Mums, pasilikusiems apačioje, nerei­kėjo niekur skubėti, tad nuėjome iki didingo krioklio, kiek palypėjome aukštyn ir pamatėme, kad žiūrint iš viršaus ežeras iš tiesų yra gitaros formos. Užlipome iki kalnų ežeriuko Žemčiužnoje, kur savo liežuvius mirkė dar neištirpę sniegy­nai. Įspūdis nepaprastas, kai negali atskirti tikro vaizdo nuo atspindžio vandenyje.

Grįžti iš kelionės visada šiek tiek liūdna ir kartu džiugu. Liūdna, kad iš pasaulio, tokio pa­našaus į pasaką, riekia grįžti į kasdienybę. Ir kar­tu džiaugiesi tuo, ką įgijai kelionėje - neišpa­sakojamais įspūdžiais, patirtimi ir draugais.