Kolos pusiasalis, Chibinai

III sudėtingumo kategorijos slidžių kelionės po Kolos pusiasalio Chibinų tundras, atliktos 2003m kovo mėn.

ATASKAITA

Maršrutinė knygutė Nr. V-03-04
Grupės vadovas Robertas Adomaitis
Žemynos 15 - 59, Vilnius
Tel. +370 685 55034

Maršrutinė-kvalifikacinė komisija peržiūrėjo ataskaitą ir nutarė, kad kelionė gali buti įskaityta ................. grupės dalyviams ir ................... Maršrutas yra ............... sudėtingumo kategorijos

Grupės sudėtis

Maršrutas

Gyv. Imandra - up. Golcovka - kanj. Aku- Aku (n/k, 440 m) - up. Jumjekoruaj - per. Jumjekorr (n/k, 700m) - up. Meridionalnij - per. Vakarų Arsenjevo cirkas (radialiai) - per. Rytų Arsenjevo (1A, 1030 m) - v. Fersmano (1141 m.) traversas - per. Fersmano (2A, 980 m) - up. Fersmano - up. Malaja Belaja - per. Vakarų Petreliuso (1A, 840 m) - up. Petreliuso - up. Kunijok - KSS bazė - per. Umbozerkij (n/k, 527 m) - per. Pietų Partomčorr (1A, 770 m) (radialiai) - up.Kunijok - ež. Golcovoje - up. Šiaurinis Liavojok - per. Centrinis Levočorr (1B*, 925 m) - up. Kaljok - ež. Umbozero - up. Tuljok - up. Kaskasniunjok - per. Šiaurinis Risčorr (1A, 900 m) - up. Risjok - KSS bazė - up. Kunijok - per. Kukisvumčorr (n/k, 480 m) - up. Vudjavrjok - gyv. Kukisvumčorr.

Žygio grafikas

Viso 177
Taikant koeficienta 1,2 viso 212 km

Kelionės aprašymas

Giedra, vėjo nėra, -5C

18.35 per 1 min 1 sek. Išokame iš traukinio. Kartu išlipa dar viena grupė , kuri krapštėsi is traukinio 5 min ir sugebėjo palikti traukinyje porą slidžių lazdų (kažkaip po to nusipirko iš Imandros gyventojų). Vėliau šią grupę sutikome dar keletą kartų. Toliau jiems sekėsi dar prasčiau: leisdamasis nuo Vakarų Arsenjevo perėjos vienas dalyvis susilaužė kojos kulkšnelį, o nuo KSS bazės į Kirovską teko išsiūsti dar vieną smarkiai peršalusį vyruką.

Užsiregistruoti Imandroje teoriškai įmanoma, bet sekmadienio vakarą kaimo seniūnės ir stoties viršininko (t.y. žmonių turinčių antspaudus) nebuvo (išvykę i Murmanską).

19.20 prietemoje pajudam nuo stoties į rytus link gyvenvietės pakraščio. Po to patvoriais į pietus link vandentiekio bokšto. Nuo čia nusileidus ir iškilus iš gilios upeliuko griovos prasideda kvartalinė einanti į pietryčius. Ja pačiuožus 0,5 km kertam aukštos įtampos elektros liniją ir dar už 1km visai sutemus 20.00 stojam nakvynei. Sniego pluta po slidėmis nelužta net miške, kai kur galima nesmengant vaikščioti su bachilais.

Apie 22 val stebim šiaurės pašvaistę.

Giedra, vėjas silpnas, -4°C

6.30 keliasi budintieji

7.00 keliasi visi

9.15 išeiname. Kvartaline už 0,5 km pasiekiame vandens siurblinę prie Golcovkos upės. Upės vaga pasukame į rytus ir pasiekiame pirmą kairįjį intaką atitekantį iš slėnio, kuriuo turėtume pasiekti Aku-Aku kanjono šiaurinį galą. Golcovka užšalusi, bet vietomis yra properšų uždengtų sniego tiltais (1 nuotrauka).

Pasukame į pietus ir mišku kylame neryškiu upelio slėniu. Poilsio pertarukėlės metu Audrius nardydamas tarp eglaičių sulankstė lazdą , kuri netrukus sulūžo ir buvo suremontuota naudojant beržinį pagalį ir lipnią juostą (konstrukcija išlaikė visą žygį, nors buvo numatyta vienai dienai).

10.15 iškylam virš miško zonos. Visur kietas firnas, šviežio sniego nėra, todėl lengviau judėti be slidžių. Po 10 min atsiduriame ant nedidelio kanjono krašto. Kanjonas kokių 20 m aukščio uolinėmis sienomis. Mes esama ties "kryžkele", nuo kurios kanjonas šakojasi i keturias puses (2 nuotrauka). Kariniame žemėlapyje tokio objekto neaptinkame, bet atrodo, kad per daug pasukome į vakarus. Pesčiomis nusileidžiame į kanjono dugną ir pasukame pietine šaka. Praeiname apie 1 km, Pakeliui įveikiame apie 10 m aukščio pakopą ir galiausiai tenka kabarotis dar 50 m į viršų mušant 30° sniego šlaite laiptus, nes kajoniukas staiga baigiasi. Išlipę ant plato pamatome už 0,5 km į pietus prasidedanti Aku-Aku lovį.

13.00 mes jau prie Aku-Aku pradžios. Oras puikus, maloniai leidžiames kanjonu į pietus. Visur kietai supustytas sniegas ir nedidelis nuolydis į pietus. Žavimės įspūdingomis sienomis ir maloniu slydimu (3 nuotrauka).

14.00-14.30 pietūs kanjone.

15.30 pasiekiame Aku-Aku ir Jumjekoruaj upelių santaką. Nusprendžiam čia apsinakvoti. Radialiai sulakstome į pietinį Aku-Aku kanjono galą. Pasirinktoje vietoje teko ilgiau paieškoti malkų, bet tragedijos nėra ir po valandos mes jau apsirūpinome kuru laužui ir krosnelei.

Po pietų pradėjo niaukstytis , bet dar spėjome pamatyti rytdienos kelią į Jumjekorr perėją. 22 val. vėl stebime pašvaistę.

Apsiniaukę, snyguriuoja, vėjas link Jumjekorr perėjos, matomumas 1000 m, -6°C

6.30 keliasi budintieji.

7.00 keliasi visi.

9.00 išeiname link Jumjekorr perėjos. Judame dešiniu upelio krantu, po to vaga. Greitai išeiname iš miško zonos. Per lengvą miglą tolumoje matosi "V" formos perėjos plyšys.

9.45 poilsiukas ties išsišakojimu į Jumjekorr ir Chibinachkčorr perėjas. Iš čia per 40 min pakylam į perėją. Vėjas ir sniegas nurimsta, atsiveria puikios Imandros ežero panoramos. Pakilimas į perėja iki 30° statumo kieto sniego šlaitu. Kylame slidėmis zigzagu, bet gale jas nusiimame, nes pėsčiomis kilti lengviau.

Jumjekorr perėja tai apie 300 m uolinis tarpeklis žemėjantis į vakarus, kuriame gausu kietai supustyto sniego gūbrių.

Perėjoje surengiame teatralizuotas Fux'ų krikštynas. Tokių mūsų kompanijoje net keturi: Laura, Romas, Arvydas ir Justas.

11.30 pajudam nuo perėjos. Saulėta, vėjo nėra. Leidžiamės slidėmis zigzagu. Šlaitas iki 25°, firnas su šviežio sniego lopais, iki upelio vagos apie 200 m peraukštėjimas. Viršuje šlaito plotis apie 100 m, apačioje kiek mažesnis. Kairėje šlaita riboja gilokas lovys, dešineje akmenuota keterėlė.

12.15 visi nusileido. Buvo puiki treniruotė, nors kritinėjusiems greičiausiai pritrūko minkšto sniegelio. Toliau šiek tiek pasileidžiam upelio vaga ir netrukus sukame į rytus. Traversuojame gūbrį eidami krūmynų riba ir po 45 min išeiname į upelio Meridionalnij slėnį. Randame paros senumo stovyklavietę su malkų atsarga netoli miško zonos ribos.

13.00 čia stojame pietauti. Nusprendžiame čia pat ir nakvoti.

Po pietų be daiktų išeiname į radialinį žygį. Per 2 val. užkopiame į Vakarų Arsenjevo perėjos cirką. Visą laiką sekame šviežiomis vėžėmis: pradžioje upės vaga, vėliau kairiu (orografiškai) slėnio šonu. Visur kietai supustytas sniegas. Nors aiškiai matomos vėžės zigzagu kyla iki pat perėjos, bet vakarėja ir nusprendžiame toliau nekopti ir pasukam atgal.

Kylant upės Meridionalnij slėniu kairėje atsiveria puikūs Fersmano viršūnės bei perėjos vaizdai, vėliau perėja Krestovyj esanti šiauriau. Slėnis baigiasi "T" formos išsišakojimu į Vakarų ir rytų Arsenjevo perėjas.

Vakarų Arsenjevo cirko link veda statokas slėnis aukštais lygiais snieguotais šlaitais su karnizais viršuje. Jei būtų bent kiek daugiau šviežio sniego čia būtų didelė lavinų tikimybė. Pati Vakarų Arsenjevo perėja iš Meridionalnij pusės atrodo kaip nedidelis plyšys snieginėmis sienomis pietvakarinėje cirko keteros dalyje.

Apžvelgiam ir savo rytdienos maršrutą. Nuo išsišakojimo į Rytų Arsenjevo perėją veda tolygiai statėjantis platus snieginis kuluaras, kuris galiausiai užsisuka į rytus. Ir čia lavinų tikimybė būtų nemaža, jei ne ypatingai menka ir dėl atlydžių sukietėjusi sniego danga.

Per 30 min su vėjeliu parlekiam iki stovyklos. Šį kartą visą laiką leidžiamės slėnio dugnu, kuris viršutinėje dalyje labai primena "U" formos snieglenčių trasą.

17.00 pradedame įrenginėti stovyklą. Šiame slėnyje sniego pluta silpnesnė ir tenka vaikščioti išvakarėse kolegų sutryptais takeliais, nes kitur smengame iki juosmens.

Debesuota, -5C.

6.30 keliasi budintieji.

7.00 keliasi visi.

9.20 išeiname savo vakarykštėmis vėžėmis link Rytų Arsenjevo perėjos. Netrukus išsigiedrija, vėl puikiai matosi Fersmano kalnas (4 nuotrauka).

11.00 stojame prieš kuluarui užsisukant į rytus. Dedamės kates ir toliau kopiame kieto sniego šlaitu (iki 35). Vietomis ant šlaito firnas, ir be kačių judėti būtų labai pavojinga. Kuluaru kopiame kol beveik susilyginame su perėjos balnu esančiu 150 m į dešinę nuo mūsų. Tada pasukame link balno traversuodami akmenuotą nestačią viršutinę šlaito dalį.

12.20 ant Rytų Arsenjevo perėjos - platus neryškus sniego balnas. Puikūs vaizdai, tačiau pučia stiprus vėjas iš Malaja Belaja slėnio.

12.50 pradedame traversą į Fersmano perėją. Laikydamiesi mažiau stačios (iki 30°) šlaito dalies nuo perėjos pakylame beveik ant Fersmano viršūnės (liko apie 30 m aukščio). Pučia stiprus vėjas. Pasiekę keterą leidžiames palei akmenis į Fersmano perėjos balną. Baigiant traversą nuo up. Malaja Belaja pusės atslenka skysti debesys pasirodę prieš pusvalandį (5 nuotrauka).

13.50 ant Fersmano perėjos sutinkame rusų grupę (jie radialiai pakilę iš up. Malaja Belaja slėnio). Saulė skverbiasi per miglą. Vėjas verčia mus nuo kojų, atrodo , kad nori mus nupūsti nuo Fersmano sienos.

14.10 pasileidžiam nuo perėjos apie 100 m laikydamiesi dešinio šlaito iki pirmų akmenų. Čia visiškas štilis, šilta - "chibiny".

14.20-15.30 Pietūs (6 nuotrauka).

Užeina balta migla, vėl sukyla vėjukas - vėsu. Skubiai šokame ant slidžių ir zigzagu mauname žemyn į Fersmano upelio slėnį rusų vėžėmis (apie 10 cm sniego). Leidžiamės dešiniu upelio krantu.

16.15 mes jau Malaja Belaja upės slėnyje rusų stovykloje gurkšnojom arbatą ir dalinomės įspūdžiais. Toliau pasukame per sniego tiltelį į kairį Fersmano upelio krantą ir dar apie 1,5 km pakylame palei Malaja Belaja einančiu keliu. Netoli miško zonos ribos stojame navynei pasileidę iki pat upės.

18.00 įrenginėjame stovyklą. Debesys , ramiai sninga. Staiga debesyse pasirodo ryškiai raudonas besileidžiančios saulės diskas.

Pečiuko šiluma džiaugėmės neilgai. Nors lauke nedidelis "minusas", bet gausiai krintantis sniegas spėriai tirpsta ant palapinės stogo. Taigi teko skubiai išmesti "buržujuką" į lauką, kad palapinėje neprasidėtų lietus.

Snyguriuoja, matomumas 500 m, -3C. Per naktį prisnigo apie 10 cm.

6.30 keliasi budintieji.

7.00 keliasi visi.

9 val. praeina pirmą vakarą matyta rusų grupė (jau be koją susižeidusio dalyvio).

9.30 išeiname ir judame dešiniajame upės krante keliu, kuriuo šliuožėme vakar. Per 15 min pasiekiame miško ribą, kur praeiname pro gana erdvią stovyklavietę (palikta malkų). Toliau išeiname į šviežias vėžias ir kylame tai upės vaga ,tai dešiniu krantu. Dar po 1 val. pasivejame rusų grupę ties posūkiu į Ramzajaus perėją (aiškus "V" formos plyšys). Slėnis link Petreliuso perėjų šioje vietoje sukasi į kairę. Dar po 20 min aplenkiame tą pačią grupę (ruošiasi pietauti) ties posūkiu į Vakarų Petreliuso perėją. Matomumas 200 m, sninga, vėjas į nugarą.

Link perėjos (kairėn) veda platus 15-20° kuluaras, kuris turi du laiptus. Apatinis laiptas platus ir snieguotas (20 min), viršutinis laiptas palaipsniui siaurėdamas aukštėjant sienoms pereina į Vakarų Petreliuso perėjos plyšį (40 min). Pati perėja - platokas, apie 100 m ilgio tektoninis plyšys kalnagūbrio keteroje užpildytas kietai supustytu sniegu.

Į perėją kilome praktiškai tiesiai, nes ant šviežio sniego slidės beveik nepraslydinėjo atgal. Viršutiniame laipte aptikome motorogių pėdsaką. Juo pasinaudoję nesunkiai įkopėme į perėją, nors statumas vietomis siekė ir 30°.

12.30 ant perėjos. Galingi vėjo gusiai į nugarą, matomumas 0-300 m.

13.00 pajudame žemyn be slidžių. Šlaitas 30-40° statumo, akmenuotas, vietomis padengtas kietu sniegu, kuriame vos pavyksta kulnu įlaužti laiptą. Leidžiamės tai akmenimis , tai mušdami sniege laiptus. Judėjimą apsunkina nuo kojų verčiantys vėjo gūsiai į nugarą , kurie kartais priverčia sėstis ant šlaito. Nusileidus apie 150 m, prie ežeriuko dedamės slides ir slėnio dugnu nuvingiuojam žemyn. Leidžiantis vėjas kiek susilpnėja. Deja dėl prasto matomumo negalime pasidžiaugti Petreliusų cirko panorama.

15.00-16.00 pietaujam pasiekę miško zona (netoli apleisto gręžimo bokštelio).

Toliau leidžiamės Petreliuso upelio vaga, o kai aptinkame jį kertantį kelią - pasukame pastaruoju į kairį upelio krantą. Keliukas netoli KSS bazės prie ežeriuku pradingsta krūmynuose, todėl išeiname į Kunijok upės vagą ir už 0,5 km 17.00 pasiekiame KSS postą.

KSS poste yra keletas krosnimis apšildomų namų, kuriuose galima išsinuomoti kambarius su dviaukščiais gultais, rusiška pirtis su ekete upėje (didelė pagunda). Tuo metu bazėje buvo apie 20 žmonių ir tiek pat dar turėjo atvykti (rusai , baltarusai studentai).

KSS poste užsiregistruojam (nepasaint mano skambučio iš Sankt Peterburgo, apie mus iš Kirovsko į KSS postą nepranešta). Tuo pačiu susidėjom KSS anspaudus ir ant imigracijos kortelių, kuo puikiausiai vėliau prirašem kovo 3 d. datą - visa tai nieko nekainavo (pasienyję neturėjom jokių problemų su registracija).

Nuo KSS keliu pasileidžiame apie 1,5 km ir nežymia (1m) proskyna pasukame link upės.

18 val. stojame šalia upės atšakėlės su atviru vandeniu ir įrengiame stacionarią stovyklą. Palapinę įkasame į sniega iki stogo, gausiai priklojame eglišakių, irengiam tualetą, išminam takus - gyvensime čia tris naktis.

Debesuota, -4C.

6.30 keliasi budintieji.

7.30 keliasi visi.

9.20 išeinam į radialinį žygį. Sugrįžtame į kelią ir juo pasukame žemyn link Golcovoje ežero. Kertame upelį ir už keleto šimtų metrų sukame į dešinę atsišakojančiu keliuku. Aplenkiame mums jau pažįstamus rusus, kurie, išsiuntę į Kirovską dar vieną persišaldžiusi savo draugą, traukia per Umbozerskij perėją į Lavozero tundras. Kiek pakilę 10.20 išeiname į laukymę, kurioje sutinkame dar porą grupių besiilsinčių prie sankryžėlės. Čia dar kartą sukame dešinėn ir pradedame kilimą Partomjok upelio slėniu. Miško zonoje kylame keliu, vėliau pereiname į upelio vagą. Kilimas ilgas, bet lėkštas visą laiką einame plačiu "U" formos slėniu, daugiausia dešiniu upelio krantu (7 nuotrauka).

12.00 pasiekiame Umbozerskij perėją - platų uolinį lovį su nežymiu pastatėjimu prieš pat perėją. Prasigiedrija, bet ne tiek , kad matytųsi Umbozero ežeras. Ilgai negaišdami pasileidžiame nuo perėjos. Už antro ežeriuko , kur kairėje nužemėja šlaitas pradedame traversuoti link slėniuko kylančio į Pietų Partomčorr perėją. Kadangi šlaitas nestatus, bet padengtas firnu, tai įkopiame be slidžių. Po keletos minučių mes jau smagiai leidžiamės į minėtą slėniuką.

13.00-14.00 Pietūs. Giedra, silpnas vėjukas. Nuo pietų vietos per 20 min pasiekiam slėniuko posūkį į dešinę. Čia nusiimam slides ir pėsčiomis įveikiam dvi supustyto sniego pakopas po 20 m aukščio ir iki 35-40° statumo (40 min). Netikėtai atsiveria puikūs vaizdai. Toliau slidėmis šliuožiame slėniuko dugnu nežymiai kildami. Kairėje karnizais "pasipuošę" šlaitai. Pavakario saulė ir lygus snieguotų šlaitų paviršius labai trukdo vertinant reljefą (sunku suvokti pakilimo kampą). Prieš pat perėją apie 30° sniego šlaitas , kurį įveikiame zigzagu.

15.50 ant Pietų Partomčorr perėjos. Kyla vėjas nuo Umbozero ežero pusės, užeina debesys.

16.15 pradedame leistis smagiai slalumuodami slėnio dugnu (5 cm šviežio sniego). Ties miško riba pataikome į kairiu upelio krantu einantį keliuką. Nuo perėjos iki Golcovoje ežero nusileidome per 30 min. Dar po 1 val. keliu pasiekėme stovyklavietę.

Iš ryto apsiniaukę, stiprus vėjas, -3°C. Matomumas 200 m.

Nusprendžiam pasidaryti poilsio dieną. Atidarome tam skirtą siurprizą ir visą dieną gliaudome moliūgų sėklas (iki pykinimo ir pūslių ant pirštų).

Vakarop prasigiedrija, aprimsta vėjas, atšyla. Miške pradeda lipti sniegas.

Debesuota, nedidelis vėjas, -1C.

6.30 keliasi budintieji.

7.15 keliasi visi.

9.30 išeiname. Patraukiame keliu link Golcovoje ežero. Šiek tiek limpa sniegas.

11.00 pasiekiame ežerą. Sutinkame baltarusų grupę , kuri 2 dienas nesėkmingai laukė oro tinkamo įkopimui į Centrinę Levočorr perėją (į ją šiandien ruošiamės kopti). Jų vadas smulkiai paaiškino įkopimo variantus, parodė nuotraukas. Jo suteikta informacija labai palengvino įkopimą, nes mums kaip tik trūko tikslios informacijos apie minėtą perėją.

Toliau judame baltarusų vėžėmis iki pagrindinės ežero dalies , nes protakoje vietomis matosi atviras vanduo. Pagrindinė ežero dalis padengta tvirtu ledu. Mes kertame tiesiai link Šiaurinio Levoijok upelio žiočių.

12.00 nuo ežero pradedame kilti keliuku einančiu dešiniu (orografiskai) upelio krantu. Miške sniegas limpa gana smarkiai. Ties upelių santaka pasukame į kairįjį ( pagal ėjimo kryptį) slėnį ir prie miško ribos aptinkame "kapitaliai" įrengtą baltarusų stovyklavietę.

13.35 - 14.15 joje pietaujame. Staiga išsigiedrija ir šiek tiek atvėsta. Sniegas nustoja lipti prie slidžių. Pradedame upelio vaga kilti link Levočorr perėjų. Šviežio sniego apie 10 cm. Po kelių sniegingų dienų nuo šiaurinių šlaitų nuėję 2 nedidelės lavinos , kurios pasiekė upelio vagą.

15.20 trumpas poilsis ties išsišakojimu į Šiaurinę ir Centrinę Levočorr perėjas. Pasukame į dešinę siauru 15° statumo slėniuku link tolumoje matomos Centrinio Levočorr perėjos.

16.00 mes jau perėjom Centrinės Levočorr perėjos cirką (jame yra senas grežimo bokštelis). Po pakilimu į perėją dedamės kates. 16.10 Pradedam pakilimą link uolinių kuluarų mušdami laiptelius 40° sniego šlaite (10-11 nuotraukos). Gūsingas vėjas pučia mums į nugaras. Kildami stebime kaip piečiau perėjos esančiu gūbriu nusileidžia penkių žmonių grupė (jie pasirinko ilgesnį, bet paprastesnį, nusileidimo (pakilimo) nuo Centrinės Levočorr perėjos kelią). Tuo metu pirmasis musų grupės žmogus jau pradeda kopti kairiuoju apie 3 m pločio kuluaru, kuriame kieto sniego statumas iki 45°. Kuluaro viršuje pramuštas karniziukas (1,5 m; 60°).

17.00 mes jau ant keteros, apie 50 m aukščiau perėjos balno, kuris yra kiek kairiau nuo uolinės cirko dalies. Į balną iš cirko veda ilgesnis lėkštesnis šlaitas, kuris pavojingesnis dėl lavinų tikimybės.

Sniege pavyko mušti pakankamai tvirtus laiptus, visi dalyviai buvo su katėmis, pirmieji du žmonės savisaugai naudojo ledkirčius, kiti dalyviai naudojo sublokuotas slidžių lazdas bei išnaudojo ledkirčių kotais padarytas kiaurymes. Virvių nenaudojome. Leidžaintis mūsų pakilimo keliu virvė būtina.

Negaišdami, per 15 min su katėmis nusileižiame link perėjos balno, o po to snieguotu nuobirynu (iki 30°) į slėnio dugną. Toliau labai lėkštu slėniu leidžiamės žemyn. Peizažas nykus: nuobyrynai, grežimo bokšteliai. Mus žemyn veja į nugaras pučiantis vėjas, kuris dar atgena ir debesis. Pradeda snyguriuoti.

19 val. pasiekiame miško zoną. Miškas tik kairiajame krante. Kadangi temsta, tai stojame pirmoje tinkamoje aikštelėje - kairiajame upės krante, priešais Suoluajv perėją. Upės vagoje kai kur yra properšų. Paskubom statome sienele, kuri apsaugo palapine nuo įkyraus stiproko išilgai slėnio žemyn pučiančio vėjo. Dėl snigimo nusprendžiame nekurti pečiuko.

Pūga, vėjas dar sustiprėjęs , 0C. Matomumas 50-200 m.

7.00 keliasi budintieji.

7.30 keliasi visi.

10.00 išeinam. Pereiname į dešinį upės krantą ir pradedame kilti link Suoluajv perėjos traversuodami į pietvakarius. Pučiantis beveik į veidą vėjas dar labiau sustiprėja, gūsiai drebia sniegą ir priverčia stoti kas 10 žingsnių.

Nusprendžiame , kad tokiomis sąlygomis įkopimas į nekategorinę Suoluajv perėją yra beprasmiškas. Pasukame atgal prie upės, ir toliau link ežero Umbozero, nes reikia prisitraukti kiek įmanoma arčiau prie Tuljok upės slėnio. Jei oras nesitaisytų ir kitą dieną, galėtume ežeru pasukti į Revdą.

Praėję dešinėje pasirodžiusį nuo Namuajv perėjos tekančio upelio slėnį pasukame palei miško ribą į pietryčius, nes Kaljok upelio vaga pilna didelių akmenų ir properšų, o mišku praeiti beveik neįmanoma. Oro salygos nė kiek negerėja. Miške klimpstame į gilų sniegą, pakilus aukščiau kelią pastoja kanjonai , kurių nematome žemėlapyje.

14.30-15.30 pietaujam radę užuovėją daubelėje. Toliau judėdami kiek aukščiau miško ribos įveikiame vieną nedidelį kanjonėlį (nelabai statūs 20 m šlaitai). Toliau kelią pastoja žymiai didesnis kanjonas, kuris užkyla toli į šlaitą (neverta bandyti apeiti). Nusprenžiame daugiau nebevargti. Nusileidę slidėmis į kanjono dugną, patraukiame žemyn (link ežero). Kanjone nemažai sniego, vietomis įklimpstam. Judėti trukdo ir tankokas pomiškis , kuris artėjant link ežero dar labiau sutankėja.

17.30 stojam nakvynei apie 300 m nuo ežero kranto. Vėjas kiek aprimsta. Statome palapinę po didelės eglės laja - gal kiek apsaugos nuo vėjo ir sniego, bus galima pakūrenti pečiuką. Temstant nustoja snigti. Entuziastai, pasinaudoję neišsenkamomis malkų atsargomis, sukuria "pionierišką" laužą. Prie jo džiovinamės ir vakarieniaujam.

Kitą rytą išėję ant ežero susiorientavome, kad esame ties pietryčių kryptimi iš nedidelio ežeriuko (Lichtesverojavr) kalno šlaite ištekančio upelio žiotimis.

Pavieniai debesiukai, -2C.

6.30 keliasi budintieji.

7.10 keliasi visi ir gieda Tautišką giesmę neišlysdami iš miegmaišių.

9.30 iš stovyklos patraukiam į rytus ir prasibrovę pro alksnių jaunuolyną už 300 m išlendam ant ežero. Atsiveria puiki Lavozero tundrų panorama. Toliau ežero ledu , vietomis padengtu senu ar šviežiai supustytu sniegu,traukiam į pietryčius link artimiausio mišku apžėlusio kyšulio. Limpa. Kertam Niurneg kyšulį.

11.00 pasiekiam protaką iš Žemutinio Niurjavr ežero. Ji neužšalusiu, todėl apeiname Umbozero ežero ledu. Toliau nusigauname iki Žemutinio Niurjavr ežero. Pradeda smarkiai lipti sniegas . Pėsčiomis ledu pasiekiame pietrytinį ežero kampą, ties kuriuo yra geologų bazės liekanos. Keli šimtai metrų į rytus nuo kranto išeiname šiaurė-pietūs krypties keliuką.

12.00 stojame tepti slides, nes meiliai šviečia saulutė, ir dar meiliau prie slidžių kimba "kaladės". Sukuriame laužą slidžių pakaitinimui. Tepame "pliusinei" temperatūrai skirtu tepalu. Sugaištam pusvalandį, bet užtat efektas neįtikėtinas - toliau lekiam kaip per sviestą.

Minėtu keliuku pasiekiame šiaurinį Tuljilucht įlankos kampą. Dangus visiškai giedras. Tolumoje vakaruose atsiveria fantastiška Chibinų panorama (aiškiai matomos bent penkios perėjos, 12 nuotrauka). Toliau ledu palei šiaurės vakarinį įlankos krantą. Iš vakarinio įlankos kampo pasukame link miško.

14.10-15.00 pietaujame miške. Pasukame šiaurės vakarų kryptimi einančiu keliuku. Kadangi keliukas vis labiau suka į šiaurę, tenka sukti iš jo į mišką vakarų kryptimi. Po 30 min mynimo (nors apie pusę kelio sniego pluta išlaiko neįlūžusi) netikėtai aptinkame senas slidžių vėžes, kurios eina mums reikalinga kryptimi. Po geros valandos iščiuožiame į Kaskasniunjok upės vagą apie 1 km aukščiau santakos su Tuljok upe. Toliau sparčiai traukiame upės vaga, po to kairiu krantu einančiomis vežėmis.

18.30 pasiekę didelės laukymės vakarinį kraštą stojame nakvynei kairiame Šiaurinės Kaskasniunjok upės krante. Tolumoje vakaruose aiškiai matosi Šiaurinio Risčorr perėja. Giedra, šala.

Debesuota, sninga, matomumas 300 m, -6C. Per nakti 15 cm šviežio sniego.

6.30 keliasi budintieji.

7.00 keliasi visi.

9.00 išeinam link Šiaurinio Risčorr perėjos. Judame vakarykščiomis vėžėmis upės vaga.

11.00 pasiekiame upelių tekančių nuo Umbozerskij ir Risčorr perėjų santaką. Lipame į gūbrį skiriantį minėtus upelius. Pradžioje zigzagu į šiaurinį šlaitą, toliau tiesiai įvakarus (statumas 15°, bet slidės atgal visiškai neslysta).

12.00 išlipame ant gūbrio. Puikiai matosi Š. Risčorr ir Umbozerskij perėjos. Nurimo vėjas ir beveik nebesninga. Toliau gūbrio viršumi judame link Š. Risčorr perėjos. Kaireje lieka kanjonai į Š. bei P. Risčorr perėjas. Stebime nuo KSS į Š. Risčorr perėją pakilusios grupės nusileidimą.

13.30 paskutiniu sniego kuluaru nusileidžiame į kanjoną pabendrauti su minėta grupe (į perėją reiktų judėti dar toliau gūbriu, ir po to nusileisti link perėjos pakilimo papėdės). Baltarusiai pavaišino saldainiais, bet pranešė ir blogą naujieną - 03 06 leisdamasis nuo Krestovyj (2A) perėjos į Meridionalnyj pusę nukrito ir užsimušė rusų turistas (neatsargiai pasistiebė segdamasis lapelį, išrovė virvę laikiusius 2 ledkirčius ir nukrito 100 m).

Vėl pakyla vėjas, kuris lipdo sniegą tiesiai į veidą. Prisitraukiame prie paskutinio pakilimo. Šlaitas 35° statumo, apie 10 cm šviežio sniego. Zigzagu kylame išnaudodami baltarusų nusileidimo vėžias.

14.00 užkopėme į Š. Risčoro perėją. Vakarinė perėjos dalis - gilus uolinis 10-20 m pločio plyšys aiškiai pakopomis žemėjantis vakarų kryptimi. Nusileidimas nuo perėjos slalomuojant 100 m šviežiu sniegu padengtu šlaitu (25°), toliau kiek lėkščiau. Sutinkame kylančią rusų grupę (radialinis žygelis). Viskas būtų tiesiog puiku, jei ne veidą šlifuojantis vėjas su sniegu. Sunku net prasimerkti, todėl nelabai galima įsismaginti ir išnaudoti puikų nusileidimą. Sunku įvertinti ir atstumus ir reljefą. Artėjant prie miško zonos vėjas rimsta. Pataikom į vėžias upelio vagoje, poto dešiniame krante ir akimirksniu pasiekiame KSS bazę.

16.15-17.00 pietaujame. Visiems atsirišo liežuviai ir sukilo emocijos - komanda pajuto, kad sunkiausioji žygio dalis tikrai praeityje. Toliau nuo KSS bazės keliu pasukame link Kukisvumčorr perėjos. Vėjas dabar mums pučia į nugaras. Nuo perėjos pusės pro mus pralekia pora motorogių, velkančių po 3 snieglentininkus.

18.15 stojam nakvynei ties miško riba į kairę nuo kelio. Upėje properšų nėra, o malkų šalia upės irgi negausu, todėl šioje vietoje geriau apsistoti paėjus giliau į mišką. Sniego pluta puikiai laiko ir be slidžių.

Turbūt buvo šalčiausia žygio naktis - net -15C. Ryte giedra, -9C. Vėjas gūsingas, plėšia nuo keteros sniego vėliavas. Kaip tyčia pasikeitė vėjo kryptis - dabar tiesiai nuo perėjos. Eisim prieš vėją.

6.30 keliasi budintieji.

7.00 keliasi visi.

9.15 patraukiam toliau keliu. Išėję iš miško zonos sekame motorogių vėžėmis. Kelias dar papildomai nužymėtas medinėmis kartimis kas 100 m. Vėjas tiek įsismagina, kad gūsiai kartais netgi pastymia žmogų atgal, jei šis nespėja kantais įsikirsti į firną. Nors pakilimo beveik nėra, bet priešpriešis vėjas padaro kelionę per perėją pakankamai varginančia.

12.00 sukertam paskutinį šokoladą ant perėjos. Toliau tokiu pat menku nuolydžiu žemyn. Maždaug ties išėjimu nuo Bezymiannij perėjos prasideda pravalytas kelias. Juo greitai pasiekiame pirmuosius statinius - sanatoriją. Pakeliui dar apžiūrime dešiniau kelio esančius, įspūdingu ledo gaubtu apšalusius vandens fontanus.

14.00 mes pietaujame nebaigtame statyti angare šalia snatorijos. Toliau sėdame į autobusą ir važiuojame į Kirovską.

Žygis baigėsi. Prasidėjo vandens procedūros "Sporto" viešbutyje: dušai, pirtis, internetas ir kitos pagundos.

Kitą rytą papusryčiavę, miesto autobusu išvykstame į Apatitus. Šį kartą jau jokio blaškymosi - mūsų bilietai net nuo Murmansko. Pavėlavęs 40 min traukinys mus išgabena link namų.

Rekomendacijos